Atostogos Biržuose su senoviniais automobiliais

  • -
Egidijus Einoris

Atostogos Biržuose su senoviniais automobiliais

Category:Spauda apie mus Tags : 
Su Egidijumi Einoriu susipažinome prieš miesto šventę: Egidijus su senoviškų automobilių klubu „Klasika” organizavo automobilių paradą ir parodą Astrave bei Biržuose, tad norėjo, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie šiuos renginius, galėtų pamatyti senuosius automobilius. Buvo kiek neįprasta, kad JAV gyvenantis Egidijus Biržuose subūrė senovinių automobilių klubą, su kitais klubo nariais dalyvauja Lietuvos vasaros šventėse. Apie tai ir šiek tiek – apie gyvenimą JAV su Egidijumi kalbėjomės jau po šventės, prieš pat jam išvykstant į JAV.

Amerikoje, kur turėtų dygti doleriai

Egidijus pasakoja, kad į JAV su šeima išvažiavo 1996-aisiais, laimėję žaliąją kortą – teisę gyventi ir dirbti Amerikoje.

– Buvome vieni iš pirmųjų, pradėję trečiąją emigrantų bangą. Amerikoje išeiviai iš Lietuvos skirstomi į tris bangas: „grynoriai”, atvykę iki II pasaulinio karo, „dipukai”, į JAV bėgę karui baigintis, bijodami politinių represijų, ir „sovietukai”, „tarybukai”. Mes ir esame tie „sovietukai”. 1996-aisias buvo gyva legenda apie kaip grybus dygstančius dolerius, apie amerikietišką rojų žemėje. Mes važivome ne tiek dėl pinigų, kiek iš smalsumo: o kaip yra tenai? Dolerių legenda ir dabar sklando Lietuvoje, nors ji buvo nublankusi, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, kai lietuviai gero uždarbio gaudavo Švedijoje, Anglijoje, Norvegijoje – tada toli esanti Amerika rūpėjo mažiau. Dabar vėl atsigręžiama į Ameriką, nes artimesnėse šalyse dėl krizės sunku gauti darbo. Bet ir Amerikoje doleriais nelyja, socialinėmis garantijomis turi rūpintis pats. Kartais būna juokinga klausyti: giriasi giriasi žmonės, kad Amerikoje labai gerai gyvena, o kai paklausi, kiek kartų buvo grįžęs į Lietuvą, atsako: nė karto. Vadinasi, kažkas blogai su tuo žmogum: arba neturi lėšų, arba galimybių, arba yra nelegalas (sugrįžęs į Lietuvą nebegalės grįžti į JAV), arba – nusispjovė į tą Lietuvą – yra ir tokių žmonių.

Egidijus pasakoja: iš pradžių „sovietukų“ buvo nedaug, daugelis pabendrauti rinkdavosi „dipukų” baruose. Market parke Čikagoje tebėra išsilaikę du „dipukų” barai, gyvuojantys daugiau kaip 50 metų. Dar J. Baltušis knygoje „Tėvų ir brolių takais” juos aprašė. Pirmieji „sovietukai” vieni kitus pažindavo. Paskui privažiavo daugiau lietuvių, buvo banga ir bėgančiųjų nuo Lietuvos teisėsaugos.

Žaliosios kortos laimėtojams suteikiama tik teisė į darbą. O gauti darbą, apsigyventi – tavo problemos.

– Į JAV atvažiavome ekonominio klestėjimo laikais, tad darbą rasti buvo įmanoma. Kadangi nebuvo kas padeda, teko pasinaudoti nelegalios darbo biržos – tokia buvo benzino kolonėlėje – paslaugomis. Į ją suvažiuoja darbdaviai ir ieškantieji darbo, čia pat galima susiderėti dėl darbo ir atlyginimo. Tais laikais pagalbiniam statybų darbininkui buvo mokama 6–8 dolerių už valandą (dolerio kursas buvo 4 litai). Pusę metų pradirbau statybose. Tas darbas nebuvo man prie širdies, tad išsilaikiau vilkiko vairuotojo teises ir pradėjau dirbti vairuotoju, paskui savo kompaniją įkūriau, vilkiką nusipirkau ir tuo verčiuosi iki šiol. Krizė jaučiasi, bet pragyventi galima, – pasakoja Egidijus.

Atostogos su priminimų automobiliais

Po 2 metų gyvenimo JAV Egidijus pirmą kartą grįžo atostogų į Lietuvą, o nuo to laiko į gimtinę grįžta kasmet, paprastai atostogos trunka po pusantro mėnesio. Gyvendamas Amerikoje Egidijus sako susidomėjęs senais automobiliais.

– Gal kokį seną automobilį pamačiau ir „užsikabinau”. JAV sėdėdamas Lietuvoje per draugus nusipirkau pusiau restauruotą automobilį – „Volgą”, su kuria dabar važinėju Biržuose. Grįžęs iš Amerikos vasarą pradėjau važinėti po parodas su ta „Volga”. Šis automobilis tapo šeimos mašina. Sesers vestuvėse su ja važiavau, vėliau – krikštynose. Paskui pagalvojau, kad man vienos mažoka, visi tas „Volgas” turi. Pagavo azartas parsivežti amerikonišką mašiną. JAV nusipirkau „Mercury Comet”. Gal pusę metų meistrai ją remontavo. Pernai parsiplukdžiau ir jau važinėjau Lietuvoje, – pasakoja Egidijus.

O važinėjant po paradus kilo mintis paradą surengti Biržuose. Pernai buvo pirmasis – susirinko trylika automobilių iš šiaurinės Lietuvos.

– Tokie paradai yra brangus malonumas, o fiziniam asmeniui niekas negali padėti. Klubą kūriau su mintim, kad organizacinius, finansinius dalykus bus lengviau tvarkyti. Pasirodė, kad Biržuose yra daug prijaučiančių. Puikus pagalbininkas Voldemaras Aišporas – ir organizatorius, ir restauratorius, didelis senovinių automobilių entuziastas Aloyzas Vasylius.

Egidijus sako, kad būdamas Amerikoje su kitais klubo nariais bendrauja internetu, telefonais.

– Senovinių automobilių sezonas nėra ilgas – vasara, visi renginiai vyksta būtent tuo metu- sako Egidijus, – juk seno brangaus automobilio šaltu, lietingu metu iš garažo nevarysi.

Šiemet grįždamas į Lietuvą Egidijus parvežė ir aprangą klubo nariams – marškinėlius, kepuraites. O didžiausias šių metų darbas – paradas Biržuose. Jo įpūdžiais Egidijus gyvena ir dabar.

Paradas Biržuose

– Šiais metais su klubo nariais tą paradėlį ir suorganizavome, – sako Egidijus, – vertintojų nuomone, jis bene geriausias iš 8 šiemet Lietuvoje surengtų paradų. Biržų parade dalyvavo 38 transporto priemonės:16 lengvųjų, 9 visureigiai, 10 motociklų, 3 sunkvežimiai. Automobilių buvo puikių. Tarkim, nežinia, ar dar kada į Biržus atvažiuos toks „Rolls Royce”, koks buvo atvažiavęs į šį paradą. Žiūrovų buvo tikrai daug, kai kas į pačią šventę Pilies kieme nenuėjo, bet atėjo pažiūrėti automobilių.

Egidijus neslepia, kad paradas klubui ir jo direktoriui nemažai kainavo:

– Paradą rengėme savo lėšomis, tad esame labai dėkingi rėmėjams, ypač – „Biržų alui”, su kurio logotipais dalyvaujame panašiose parodose. Ačiū „Agarui” už maistą, „Bikuvai” – už prizus Biržų parado dalyviams. Esame dėkingi aeroklubui, kurio teritorijoje susirinkome po parado ir tikrai smagiai šventėme: kepėme šašlykus, G. Bigenytė surengė improvizuotą koncertą puikiai V. Aišporo restauruoto GAZ 63 kėbule. Aviatoriai norinčiuosius paskraidino.

Į paradą buvo atvyko 93 žmonės, visi liko labai patenkinti buvimu Biržuose. Organizatoriai matė ir kitą parado pusę:

– Viską darėme savo lėšomis. Juk už tuos pinigus, kiek man kainavo paradas, galėjau tris stogus tėvų namams uždėti… Be to, mes ne tik surengėme paradą, bet ir atvežėme dainininkę, kuri koncertavo už dyką. Stebina labdaros tradicijų nebuvimas. Paradoksai: dainininkė koncertuoja už dyką, o ieškodami jai akompaniatoriaus išgirdome prašymus skirti amerikoniškus honorarus…

Anot Egidijaus, Biržai – labai turtingas miestas, tik nemoka išnaudoti savo galimybių.

– Yra tiek visuomeninių organizacijų, klubų, visi jie dirba savo darbus. Tik gal nėra kas viską koordinuoja, kas paskatina juos save kitiems parodyti ir naudos miesto įvaizdžiui atnešti? – svarsto Egidijus.

Sentimentai

Egidijus kalba, kad jo atostogoms su automobiliais neprieštarauja ir tėvai, pas kuriuos grįžta vasarai. Anot Egidijaus, tokios mašinos užburia, įtraukia. Egidijaus tėtis Vytautas tapo klubo nariu ir jame dalyvauja su senu „Moskvičiumi”. Apžiūrinėdamas automobilių parodą Biržuose vyresnysis Einoris džiaugėsi pamatęs GAZ 69 – tokiu automobiliu važinėdavo darbo reikalais.

Anot Egidijaus, seni automobiliai daugeliui sukelia įvairių jausmų. Jaunimui jie – egzotika, o vyresniems žmonėms – jų gyvenimo dalis, prisiminimai.

– Gal kol ji dar stovi kaip metalo krūva nebūna tiek svarbi, bet kai ja pradedi važinėti, nieko negali padaryti su savimi. Kartais perdėtas dėmesys net vargina: žmonės pirštais rodo, negali palikęs automobilio ramiai nueiti į parduotuvę, nes prie jo susirenka žmonės. Prašo pavėžinti gimtadienio, vestuvių proga. Štai šiandien deduosi lagaminus kelionei, o dar pažadėjau gerą žmogų jo gimtadienio proga pavėžinti, – pasakoja Egidijus.

Pasivažinėjimas

Kalbinu Egidijų fotografuotis prie pirmojo jo įsigyto senovinio automobilio – 21-osios „Volgos”. Egidijus pasiūlo kelionę šiuo automobiliu iki tėvų namų. „Volga” – iš vaikystės pažįstama, nors praeivių akis traukia neįprastos jos spalvos, geltona ir mėlyna.

Sodyboje Egidijus iš garažo išvaro raudonąjį „Merkury Comet” – 1964 metų „Ford” gamyklos automobilį. Egidijus pasakoja, kad toks automobilis labai retas. Tai nėra prabangus modelis – panašiu metu išleistame brangesniame modelyje jau buvo ir vairo, ir stabdžių stiprintuvas. Egidijui šis automobilis įdomus buvo ir todėl, kad tai – kabrioletas.

Švarutėlis erdvus salonas, odinės sėdynės, ir, atrodo, nė vieno nereikalingo dalykėlio. Egidijus įjungia radiją – originalus radijas groja, bet gaudo tik vieną rusišką stotį – nebelikę kitokių bangų. Važiuojame Pabiržės link. Vėją sulaiko priekinis stiklas. Automobilis, tikina Egidijus, visai ne senukas, turi jėgos, greitai pasiekia 90 kilometrų per valandą. 210 arklio jėgų variklis greitai įtikina. Lošteli prie sėdynės. Teiraujuosi: gal automobilis labai daug „valgo”? Maždaug 15 l šimtui kilometrų – paaiškina Egidijus ir priduria – ne tai svarbiausia.

Stabtelime Likėnuose – Egidijus pakelia stogą, parodo švarutėlį lyg iš valyklos variklio skyrių, erdvią bagažinę. Grįžtam. Gaila, kad neturiu šifoninės skarelės, kaip amerikiečių filmuose vaizduojamos ponios ir panelės…

Šios vasaros pasivažinėjimai Egidijui baigiasi. Grįžta į Čikagą, kurioje gyvena, dirba. „Nei labai traukia, nei labai gailiuosi išvažiuodamas. Taip reikia, toks mano gyvenimas”, – sako Egidijus atsisveikindamas iki kitos vasaros. Tikimės – iki kito susitikimo spalvingame prisiminimų automobilių parade.

Janina BAGDONIENĖ
Tel. (8 450) 31645
redaktorius_birzietis@takas.lt