Suradęs Eldoradą!

  • -

Suradęs Eldoradą!

Antano Vaičeliūno straipsnis apie klubo “Klasika” narį Virginijų Kučinską, spausdintas “Šiaurės rytų” laikraštyje 2013-02-02.
Virginijus Kučinskas

Virginijus Kučinskas

Automobilis – ne prabanga, o susisiekimo priemonė. Šio sparnuota fraze tapusio didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio teiginio sovietų valdžia taip ir nepajėgė įgyvendinti per savo egzistavimo laikotarpį.
Vargais negalais sukrapštęs pundelį rublių ir sulaukęs eilėje paskyros, eilinis sovietinis pilietis pirkdavo varganą „moskvičių“ ar iš itališko „Fiat 124“ modelio išsiritusį „žiguliuką“. Žmogus iš esmės žinojo, kad įsigyja džiaugsmą ir vargą (jei ne visam likusiam gyvenimui, tai bent artimiausiems dvidešimčiai metų) ir kad lengviau bus pakeisti žmoną negu naujomis visas automobilio padangas, neturint blato.
Ištrūkus iš sovietinio režimo, į tėvynę plūstelėjo naudotų vakarietiškų automobilių cunamis. Prabėgus dvidešimt su trupučiu nepriklausomybės metų kelyje sutiktas „moskvičius“ ar „zaporožietis“ jau tampa reiškiniu. Tautiečių sąmonėje tvirtai kaip marmure įsirėžė keturi „Audi“ žiedai ir liaudies automobilio „VW“ gamintojo šūkis „Das Auto“. Daugelis pasibalnojo keturračius BMW žirgus ir leidosi vilioti mergelių ar į karą keliuose.
Ir tokiame gražiame pasaulyje, kai, atrodo, nieko nebetrūksta, kai gali nesunkiai nusipirkti „audinę“ ar „golfiuką“ ir važiuoti kaip žmogus, atsiranda lengvai pamišusių piliečių. Keistuolių, kurie lenda į garažus ir kantriai ten kažką brūžina, virina, dažo. Keistuolių, kurie kuičiasi keletą metų, kad vieną dieną išriedėtų į gatvę neįprastu jų tėvų jaunystės automobiliu, kuris ryja 20 litrų ir neturi dujų įrangos !
Kalbamės su Virginijumi Kučinsku, 36 metų biržiečiu, nepagydomai ir progresuojamai sergančiu automobilių liga.
– Virginijau, daugelis Tave pažįsta kaip automobilių detalėmis (ir ne tik) prekiaujančios UAB „Evadinamika“ vadybininką – pardavėją ir išskirtinių automobilių entuziastą. Kas pastūmėjo Tave į technikos ir automobilių galerą?
– Nuo mažens norėjau vairuoti automobilį. Jau aštuonerių būdamas kartu su tėčiu ZIL savivarčiu vežiau žvyrą. Tėtis visą gyvenimą dirbo vairuotoju, aš vairą sukioti pradėjau sėdėdamas jam ant kelių, o vėliau – savarankiškai. Todėl ir nuėjau mokytis į Biržų politechnikos mokyklą, tapau vairuotoju mechaniku. Grįžęs iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje pasirinkau šį darbą. Ir čia puikioje komandoje dirbu jau šešiolika metų.
O technika visą laiką buvo šalia. Mokykloje buvo kartingų būrelis, vėliau atsirado motociklai. Viskas vyksta augančia tvarka
– Beje, apie motociklus. Anksčiau buvai aktyvus baikerių bendruomenės narys. Kodėl apleidai šią sritį?
– Motociklo aš ir dabar neatsisakiau. Pradėjau važinėti „Minsk“, vėliau turėjau „Java“, „Suzuki“, „Yamaha“ markės motociklus. Aktyviai važinėjau apie šešetą metų. Tada pas mus pasirodė senoviniai automobiliai. Tokie, kokius buvau matęs tik kino filmuose. Labai patiko, taip ir užsikabinau.
– Žinau, kad renkiesi išskirtinius, dažnai amerikiečių gamybos automobilius, kokių Lietuvos keliuose nedažnai pamatysi. Kodėl renkiesi būtent tokias mašinas ir kokia buvo pirmoji?
– Man patinka retos mašinos, kurių nuolatos nesutinki gatvėje arba išvysti labai retai. Aišku, Amerikoje jais nieko nenustebinsi. O pirmasis mano „auto“ buvo prieš aštuonetą metų turėtas 1988 metų laidos sportinis „Pontiac Firebird“. Vėliau turėjau „Jaguar Daimler six“, „Jaguar XJ6“, BMW 850 markių automobilius. Visus teko paremontuoti. Tai didelės, labai komfortiškos mašinos, jomis nepaprastai smagu važiuoti.
– O kaip pasukai retro, arba senovinių, automobilių link?
– Nors važinėjau retesnėmis mašinomis, bet labiausiai norėjau įsigyti 7 – 8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje amerikiečių pagamintą automobilį. Nuolat stebėjau parduodamus senus automobilius internete, tačiau jų kainos man nebuvo įkandamos. Ir staiga pamačiau nebrangų 1977 metų laidos „Cadillac Eldorado“. Visą laiką norėjau šios arba „Chevrolet Corvette“ mašinos, tačiau abi jos brangiai kainuoja. Mano įsigytas „Cadillac“ buvo ir parūdijęs, ir variklis turėjo defektų. Variklis benzininis, V8 cilindrų ir 8,2 litro darbinio tūrio. Mašina turį visą komforto įrangą, visus diskinius stabdžius. Tuo metu tai buvo brangiausias „Cadillac“ modelis, gamintas iki 1978 metų.

Pavadinimas kilęs iš ispaniškų žodžių „el dorado“, kuris reiškia „paauksuotasis“. Pavadinimas gali priminti legendinį prarastą aukso miestą Pietų Amerikoje. Jau septinti metai prie šitos mašinos krapštausi, vis kokį mazgą keičiu ar restauruoju, bet vis dar yra kas veikti.
– Ar sunku gauti atsarginių dalių?
– Ne, amerikiečių gamybos automobiliams atsarginių detalių gauti nėra labai sudėtinga. Šios mašinos buvo gaminamos dideliais kiekiais milžiniškai rinkai. Teko girdėti, kad nutraukę serijinę modelio gamybą amerikiečiai parduoda stakles ir įrangą mažoms gamyklėlėms, kurios tęsia atsarginių dalių gaminimą. Todėl net seniems automobiliams yra naujų detalių remontui. Aš palaikau ryšius su keliomis amerikiečių gamybos automobilių dalių prekyba besiverčiančiomis firmomis Vilniuje, jos ir parūpina reikiamas detales. Girdėjau, kad gerokai sudėtingiau gauti dalių rusų gamybos mašinoms, tokioms kaip „Pobieda“ ar „Volga M21“.
– Sakoma, kad tokiems automobiliams kibiro benzino reikia vien išvažiuoti iš garažo. Kiek litrų „srebia“ taviškis? Kokį didžiausią greitį juo buvai pasiekęs?
– Važiuojant 90 km/h greičiu pakanka 15-16 litrų benzino 100 kilometrų kelio. O maksimalus greitis yra 140 km/h. Tokį greitį mano „Eldorado“ pasiekia be vargo.
– Į ką keistum savo paauksuotus „ratus“?
– Tik į panašaus amžiaus „Chevrolet Corvette“. Tai topinis sportinis dvivietis automobilis, ne tik mano, bet ir amerikiečių svajonė.
– Esi Biržuose ne vienintelis, turintis tokį laisvalaikio pomėgį. Ar bendraujate tarpusavyje?
– Biržuose, nedideliame miestelyje, yra susikūrę net du senovinės technikos mylėtojų ir puoselėtojų klubai. Aš priklausau „Klasikai“, kitą dalį bendraminčių vienija klubas „Ekipažas“. Prie mūsų jungiasi ir aplinkinių rajonų senovinės technikos entuziastai. Dalyvaujame šventėse ir paraduose ne tik Biržuose, esame kviečiami ir vykstame į kitus Lietuvos miestus bei miestelius.
– O koks europietiškas automobilis patraukliausias?
– Mėgstu „S“ klasės „Mercedes – Benz“.
– Kaip artimieji, tėvai ir draugai žiūri į tokią aistrą? Ar nepriekaištauja, kad vėjais mėtai laiką ir pinigus?
– Ne, priešingai – palaiko. Tėtis irgi užsikrėtęs šia liga, kartu važinėja, padeda kiek tik gali. Ir remontuoti mašiną nuvaro, jei reikia, žodžiu, mane visiškai pavaduoja.
– Automobiliai suėda visą tavo laisvalaikį? Ar turi kitą kokį širdžiai mielą užsiėmimą?
– Likusią laisvalaikio dalį aukoju kompiuteriniams žaidimams, naudojuosi Xbox serijos septintos kartos žaidimų konsole. Daugiausia mėgstu žaisti pirmo asmens šaudykles, nors žaidžiu ir internete.
– O jeigu turėtum daugiau laisvo laiko? Kokios būtų, pavyzdžiui, Tavo idealios atostogos?
– Kaip ir senos mašinos, man patinka senovinės pilys. Norėtųsi kada nors nuvažiuoti aplankyti Drakulos pilį. Mėgstu žiūrėti siaubo filmus, įdomu palandžioti po visokias mistines vietas. Amerikoje yra miestai-vaiduokliai, apleisti gyventojų nuo senų laikų. Smagu būtų po tokį paklajoti, pasižvalgyti. Dar 66 greitkeliu pravažiuoti. Ir koks dabar tapo Černobilis, pamatyti norėčiau.
– Ko norėtum palinkėti savo „ginklo broliams“?
– Kuo didžiausios sėkmės bendraminčiams iš „Klasikos“ ir „Ekipažo“ klubų. Kad visos idėjos ir siekiai būtų įgyvendinti.

http://www.siaure.lt/main/turinys/svetaine/1/10518