Šeštadienis Kirkiluose – su „Klasika“ ir Biržų teatru
Category:Renginiai,Renginiai 2011Liepos 23-ioji, šeštadienis buvo ne visai eilinė diena senovinės technikos klubo „Klasika” dienotvarkėje. Pakeliavus po tolimesnius miestus, susigribsta, kad pačioje Biržų pašonėje yra „slaunas“ Kirkilų kaimas, ir ne bet koks, o turintis savo oficialiai Lietuvos Prezidentės patvirtintą herbą.
Klubo „Klasika“ direktorius Egidijus Einoris pasveikino Antaną Valecką su gimtadieniu, vyrai pasikalbėjo, sutarė padaryti klubo narių pasitarimus tradiciniais, kada gali ir pasišnekėti, ir aptarti iškylančias problemas, ir numatyti būsimas keliones bei išvykas.
Atvykus prie buvusios Kirkilų mokyklos, klasikiečius pasitiko pats Kirkilų bendruomenės pirmininkas Vytas Jareckas. Jis svečius pakvietė į bendruomenės muziejų, supažindino su kaimo istorija ir reikšme. Istoriniuose šaltiniuose Kirkilai pirmą kartą paminėti XVI a. pabaigoje, kada 1585 metų gegužės 3 d. minimas Kirkilų laukas Upytės pilies teismo byloje. Kaimas buvo pavadintas čia žemes įsigijusių bajorų Kirkilų – vienų seniausių Upytės pavieto bajorų šeimų – vardu. 1645 m. Kirkilų (Kirkilowie) kaimo valdos, kaip nepriklausiusios Biržų kunigaikštytei, pažymėtos Juzefo Naronovičiaus – Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapyje.
2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, tvirtinantį Kirkilų herbą..
Klubo „Klasika“ vadovai Egidijus ir Voldemaras įteikė V.Jareckui dovanas, taip dėkodami ir už dėmesį, ir pakvietimą atvykti, ir norą tolimesniems bendravimams. Beje, kai kuriems klasikiečiams Kirkilai yra ytin artimi ir mieli –Vytautas Einoris pasakojo, kad jis apie 20 metų gyveno šituose kraštuose, o jo sūnui, „Klasikos“ klubo direktoriui Egidijui Kirkilų mokykla buvo pirmoji.
Kol susirinkę kirkiliečiai apžiūrinėjo senąją transporto techniką, pasirodė ir kiti svečiai – Vitos Vorienės vadovaujami Biržų teatro artistai, pristatę spektaklį „Cirkas be pinigų. Audringai susirinkusiųjų sutikti, biržiečiai privertė žiūrovus ir juoktis, ir stebėtis, ir suprastingai pritarti – taip, taip, ir pas mus taip būna.
O kokia gi šventė be garsiųjų Kirkilų blynų, be biržietiško alaus, be kvapniosios kirkilietiškos arbatos. Kaip sakoma, ir aš ten buvau, alų – midų ragavau, blynais užkandau, arbatėle užgėriau.
Antanas Seibutis
A. Seibučio nuotraukos