Senovinių automobilių festivalis „Nesenstanti Klasika 2020”

Senovinių automobilių festivalis „Nesenstanti Klasika 2020”

Nuo filme „Krikštatėvis“ gangsterius vežiojusio „Nash 660“ iki unikalaus dviviečio savadarbio raodsterio „Leningrad“, sukonstruoto 1953-aisiais, naudojant Stalino užgaidoms tenkinti skirto septynviečio „ZIM“ platformą. Nuo Elvio Preslio eros gigantomaniškųjų „Cadillac“ ir Holivudo elitui skirtų „Spartan II“, pagamintų „Nissan 300ZX“ bazėje, iki miniatiūrinių britiškų MG ar plastikinio „Trabant“ iš Rytų Vokietijos.

Beveik visi istoriniai automobiliai, menantys tarpukario ar dar senesnius laikus, paprastai turi vieną bendrą bruožą: jei jie iš tiesų unikalūs, atspindintys svarbiausius inžinerinės minties raidos etapus, reti ir brangūs – dažniausiai būna saugomi po devyniais užraktais. Tokios mašinos tampa neliečiamais muziejų ar privačių kolekcijų eksponatais. Kitaip tariant, jas apžiūrėti paprastam mirtingajam arba neįmanoma, arba brangu. Tačiau yra išimčių.

Būtent taip technikos istorija besidomintieji apibūdina kasmet nuo 2008-ųjų Biržuose rengiamą, bene didžiausią rytinėje Baltijos pakrantėje organizuojamą, tradicinį senovinių automobilių suvažiavimą „Nesenstanti Klasika“.
Ne išimtis ir 2020-ieji. Pirmą rugpjūčio savaitgalį Biržuose šurmuliavę klasikinių automobilių fanatikų atlaidai atseikėjo tiek ratuotos egzotikos, kad net didžiausi technikos gurmanai prisipažino buvę maloniai nustebinti.

Nežiūrint į tai, kad pandemija pasaulį suktis privertė lėčiau, tačiau nauji ir nuolatiniai festivalio dalyviai į tradicijas ranka vis tik nenumojo, nors, anot organizatorių – dalyvaujančių šalių skaičius šiemet sumažėjo kone per pus. Žinant visa tai šiųmetis renginys Biržuose nusipelno dar didesnės pagarbos, nes kokybiniu požiūriu niekuo nenusileido geriausiems europiniams analogams.

Senovinių automobilių suvažiavime „Nesenstanti Klasika 2020“, prie Sodeliškių dvaro išsirikiavo net 133-ys istorinės transporto priemonės atvažiavusios iš Lenkijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Senovinių ratuočių tarpe sutikome matėme 3 motociklus, 2 sunkvežimius, 1-ą autobusą, 2 garo traktorius, 1-ą autobusą ir 125-is lengvuosius automobilius.
Akys raibo nuo filme „Krikštatėvis“ gangsterius vežiojusio „Nash 660“, unikalaus dviviečio vienetinio raodsterio „Leningrad“, nuo Elvio Preslio eros gigantomaniškų „Cadillac“ ir Holivudo elitui skirtų „Spartan II“ iki miniatiūrinių britiškų MG ar plastikinio „Trabant“ iš Rytų Vokietijos.
Seniausių ir solidžiausių, iki 1946-ų metų pagamintų automobilių gretose buvo 17 tarpukaryje pagamintų eksponatų. Galingą amerikietišką techniką festivalyje atstovavo 40 istorinių transporto priemonių, o amerikiečiams skaičiumi šiek tiek nusileido sovietinė technika – 39-i automobiliai, motociklai ir sunkvežimiai. Šių metų festivalyje „Nesenstanti Klasika 2020“ dominavo europietiški automobiliai, kurių buvo net 54 vienetai.

Festivalio dalyviai varžėsi septyniose nominacijose: seniausias automobilis, geriausias senovinis automobilis pagamintas iki 1946 m., geriausias klasikinis automobilis nuo 1945-ų metų, gražiausias automobilis, geriausias sovietinis automobilis, geriausia restauracija ir Didysis Prizas – Grand Prix. Visus eksponatus atidžiai apžiūrėjo ir vertino tarptautinė istorinės technikos ekspertų komisija.

Nors trapi situacija pasaulyje neaplenkė ir „Nesenstančios klasikos” festivalio biudžeto, tačiau organizatorių klubas „Klasika”, renginio svečiams tikrai turėjo ką pasiūlyti. Suvažiavimo programoje atsirado vietos ir edukaciniams užsiėmimams. Norintys pasiklausyti Arvydo Šapokos, kuris tris dešimtmečius vadovavo kolekcininko Sauliaus Karoso restauravimo dirbtuvėms, sunkiai tilpo į Sodeliškių dvaro sodybos konferencijų salę. Iš tiesų kokybiškas oldtimerių restauravimas yra žvėriškai brangus malonumas, o kai kurie senovinės technikos elementai tokie trapūs, kad klaidoms tiesiog nėra vietos. Pono Šapokos įžvalgos, kaip kokių problemų galima išvengti, kaip „prikelti“ variklį, kada ir kodėl negalima naudoti smėliasrovės tvarkant kėbulą, kokį medį rinktis konstruojant medinį karkasą ar, netgi, kokios dažymo technologijos yra efektyviausios, peraugo į diskusijas, užtrukusias tiek, kad kilo pavojus visai renginio programai.

Eilę metų festivalį priimančiame „Sodeliškių dvare” tiek svečiai iš užsienio, tiek Lietuvos kolekcininkai mielai sukiojosi ir čia pat esančiame unikaliame aukštaičių liaudies buities muziejuje. Mosuodamas dideliais sparnais jį aplankyti iš tolo kviečia senovinis malūnas. Technikos mėgėjai čia greit susirado savo sielai giminingus eksponatus: senovines karietas, ekipažus, šiuolaikinių mechanizuotų žemės ūkio padargų senelius ir prosenelius.

Visai šalia, vos už kelių šimtų metrų esančiame, prieš kelis metus „Nesenstančios klasikos” festivalio metu atidarytame senovinės technikos muziejuje lankytojų susirinko dar daugiau. Čia gyvai buvo galima stebėti kaip dirba tikri metalo dinozaurai – garo variklius turintys 19-o amžiaus traktoriai bei garo jėga varomos žemės ūkio mašinos. Pusiau juokais, pusiau rimtai, – tačiau tądien čia, ko gero buvo didžiausias vienu metu važiuojančių ir švilpiančių garo traktorių judėjimas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Reikia pastebėti, kad kai kurie eksponatai atrodė taip preciziškai restauruoti, kad neretas spėliojo, ar taip pat gerai jie atrodė išvažiavę iš gamyklos 19-o amžiaus pabaigoje.

Vizitinė festivalio „Nesenstanti Klasika” kortelė – unikalus, visų kasmetinės šventės dalyvių paradas. Pagal pagaminimo metus ir automobilių rūšį, „Klasikos“ tvarkdarių formuojama senovinės technikos kolona, netrukus išsirangė į dviejų kilometrų rikiuotę. Pagal numatytą tvarkaraštį, nenutrūkstama senovinės technikos grandinė iš Sodeliškių dvaro pajudėjo į Biržų aeroklubą. Verta pastebėti, kad kai kuriems, seniausiems ir vertingiausiems suvažiavimo eksponatams – tai vienas ilgiausių kelio atstumų, nuvažiuojamų per metus. Juk net 20 ar 30 kilometrų nuvažiuotų savąja eiga – šiems senoliams yra nemenkas iššūkis…

Dar vienas emocijų cunamis kilo, kai visi festivalio „Nesenstanti Klasika“ dalyviai pasiekė Biržų aeroklubo erdves. Beveik tris valandas oldtaimerių šeimininkai mėgavosi šventės lankytojų žarstomais komplimentais, pasakojo mašinų „prisikėlimo“ istorijas, atsakinėjo į klausimus ir nesuskaičiuojamą daugybę kartų pozavo šeimos albumuose nugulsiančioms nuotraukoms.

Kiekvienas klasikinės technikos eksponatas, (senas motociklas, automobilis, sunkvežimis, spindintis ar kiek pablukęs, bet originalią spalvą išlaikęs ratuotas senolis) – tai ne tik geležis, bet kartu ir ilga istorija, kurią jis išgyveno kartu su savo šeimininkais. Ko gero nesuklysime sakydami, kad šiuos automobilius per dešimtmečius išsaugoję žmonės su geležiniais savo vaikais yra suaugę nematomais saitais. Jie jaučia ir papildo vienas kitą, jie žino kada ir kur skauda, jie kartu neša džiaugsmo ir gerų emocijų bangą, kur ir kada bepasirodytų. „Nesenstančios klasikos” renginiuose tokių žmogaus-mašinos vienetų susirenka gausybė. Ir jei geležis kalbėti nemoka, tai suvažiavimo dalyviai visuomet būna pilni įdomiausių istorijų, techninės informacijos bei geros nuotaikos, kurią sukurti padeda tradicinis „Nesenstančios klasikos” festivalis Biržuose.

Nei vienas „Nesenstančios klasikos” festivalis neapsieina be vyšnaitės ant torto, kuri traukia ne tik eilinių žiūrovų, bet ir klasikinės technikos ekspertų akį. Šį kartą tai buvo unikalus-vienetinis, 1953-iais metais Sovietų Sąjungoje sukurtas ir pagamintas lenktyninis automobilis „Leningrad”, kurį po restauracijos dar kvepiantį dažais, parodoje pristatė vilnietis Aleksandras Obymacha. Nors automobilio istorija ilga ir turininga, prasidėjus atstatymo darbams, techninių žinių apie jį buvo rasta nedaug. Informaciją, apie šį inžinieriaus konstruktoriaus Arkadijaus Babičiaus sukurtą ir pagamintą automobilį, teko rinkti iš dokumentų archyvų, skurdžios nuotraukų kolekcijos bei kelių epizodų senose kino kronikose. Tačiau, kai yra didelis noras – įmanoma viskas. Štai net originalų spalvinį automobilio kėbulo derinį restauratoriai tikslino pagal 1958 metais fotografuotą amerikiečių turisto Džono Šulco nuotrauką. Sutikite – tai išties unikalus, grakščiomis linijomis ir agresyvia sportine išvaizda kerintis automobilis, kuris įrodo, kad ir senais laikais Sovietų Sąjungoje inžinieriai galėjo sukurti kažką išskirtinio, o ne tik kampuotus ir neišvaizdžius masinio autopromo automobilius. Daugiau apie „Leningrad’o” istoriją ir jo atgimimą galite paskaityti „Klasikos” klubo svetainėje www.klasika.us

Atidirbęs žiūrovų akims, sielai ir foto blykstėms, „Nesenstanti klasika” senovinės technikos karavanas iš Biržų vėl pasuko Sodeliškių dvaro link. Būtent čia, jau kelinti metai nuo scenos yra paskelbiami ir apdovanojami geriausi bei gražiausi festivalio automobiliai ir restauratoriai, čia suvažiavimo dalyviai linksminasi vakarinėje programoje, dalyvauja loterijoje.

Nors jau minėjome, kad dėl šiųmetės situacijos renginio programa buvo kiek glaustesnė, tačiau tai niekaip neįtakojo gero, senovinės technikos gerbėjų bendrystės ryšio. Klubo „Klasika” prezidentas Egidijus Einoris dar kartą pasveikino festivalio dalyvius, įteikė padėkas ištikimiausiems klubo partneriams ir pagalbininkams, pagerbė šventės rėmėjus.

Vakarop atėjo laikas svarbiausiems pranešimams: renginio vedėjai paskelbė geriausius ir gražiausius festivalio automobilius, kurie suvažiavimo metu rungėsi net 7-iose kategorijose.

Suvažiavime dirbusios vertinimo komisijos sprendimu, geriausiu klasikiniu automobiliu išrinktas Kęstučio Banevičiaus „Peugeot 203 C“, pagamintas 1959-ais metais.

Geriausiu sovietiniu ratuočiu buvo pripažintas – svečio iš Estijos Tonu Maksimov vairuojamas sovietinės prabangos ir galios simbolis – „GAZ 13 – Chaika“, pagamintas 1967-aisiais.

Geriausio restauratoriaus apdovanojimas už puikų darbą, jau ne pirmą kartą atiteko latviui Andrejs Rode. Į Biržus jis atvažiavo 1933-ių metų gamybos „Mercedes-Benz 230“. Preciziška automobilio restauracija matoma net eiliniam žiūrovui, bent kiek besidominčiam automobiliais, ar bent jau turinčiam grožio pojūtį.

Geriausių senovinių automobilių kategorijoje nugalėjo Sigitas Zajarskas pristatęs vieną seniausių festivalio automobilių „Chrysler CD 8“. Nuo konvejerio šis automobilis nuriedėjo 1931-ais metais.

Seniausio automobilio nominacijoje trofėjus atiteko Alfredui Zamockui, kuris parodoje pristatė netrukus 100-ąjį gimtadienį švęsiantį „Oldsmobile 30 A“. Šis ratuotas senolis dienos šviesą išvydo tarpukariu – 1923-ais metais.

Na ir nieko nuostabaus, kad iškart du apdovanojimus – gražiausio automobilio titulą ir didįjį suvažiavimo prizą „Grand prix” šįkart iškovojo unikalų 1953-ųjų metų roadsterį „Leningrad“ pristatęs Aleksandras Obymacha. Po „Grand prix” sąvoka slepiasi viskas – puiki restauracija, dėmesys detalėms, grožis, unikalumas ir daug kitų faktorių, kurie šį kartą tilpo viename automobilyje ir viename pavadinime – „Leningrad”.

Štai ir viskas. Šventinė vakaro programa ir tuo pačiu 2020-ųjų senovinės technikos festivalis „Nesenstanti klasika” – baigėsi. Renginio organizatorius – senovinių automobilių klubas „Klasika” dar kartą dėkoja visiems suvažiavimo dalyviams! Smagu, kad tradicijos tęsiasi ir šventės istorija nenutrūksta. Viliamės, kad ji nenutrūks ir kitąmet. Iki susitikimo Biržuose 2021-aisiais!

Dainiaus Nagelės nuotraukos