Tarpukario autovežimių registracija Biržų apskrityje

  • -
Ford

Tarpukario autovežimių registracija Biržų apskrityje

Category:Apie,Garažas,Nesenstanti Klasika 2022,Renginiai,Renginiai 2022,Skaitykla,Straipsniai Tags : 

V isai nelauktai ir netikėtai, į mano rankas pakliuvo informacija apie prieškario Biržų apskrityje registruotus automobilius ir motociklus. Ilgai ieškojau panašių istorinių dokumentų, nes tą skatino ne tik mano biržietiška prigimtis, bet ir paskutiniai du dešimtmečiai veiklos, kuri yra tiesiogiai susijusi su senovine technika ir jos istorija. Visą tą puikiai žinodamas, senovinės technikos žinovas Ričardas Žičkus „užfundino“ man Lietuvos Centrinio Valstybės Archyve surastų dokumentų fotokopijas, kurių komentarais pabandysiu pasidalinti su jumis...

Automobiliai
Taigi, pradėsime nuo lengvųjų autovežimių registracijos, kuri buvo atlikta 1931 metais Biržų apskrityje ir galiojo nuo balandžio 30 d. iki liepos 1 d. Šiuo laikotarpiu oficialiai buvo registruoti 22 automobiliai.

1931 m. Biržų apskrities automobilių registracija

1931 m. Biržų apskrities automobilių registracija

Rašau „registruoti“, nes teigti, kad 1931 metais Biržų apskrityje buvo tik tiek automobilių – nedrįsčiau. Gali būti, kad koks nors vienas kitas autovežimis, dėl šeimininko pinigų stygiaus, ar techninių gedimų, tuo laiko tarpu oficialiai registruotas nebuvo ir viešajame eisme nedalyvavo. Beje, motociklų registraciją ir žinomesnius jų savininkus pristatysiu kitame straipsnyje.

Biržų apskritis
Vyresni turbūt žino, o jaunimui reikėtų priminti, kad tarpukario biržiečių „šioferiai“ turėjo daug daugiau erdvės ir ploto, negu šių dienų automobilistai. Mat tada Biržų valsčiui priklausė ne tik dabartinė Biržų, bet ir didžioji Pasvalio rajono teritorijos dalis.

Biržų apskritis

Biržams priklausė ne tik Vabalninkas, Papilys, Saločiai, Nemunėlio Radviliškis, bet ir Pasvalys, Joniškėlis, Krinčinas. Taigi, buvo kur prasisukt ir palakstyt! Beje, pačiame Pasvalio miestelyje 1931 metais tebuvo registruoti penki automobiliai. O Pasvalio apylinkėse, kurios maždaug atitiktų dabartinį Pasvalio rajoną – dar trys autovežimiai.

Registracija ir numeriai
Iki pat 1929 m. Lietuvoje nebuvo vieningos autotransporto registracijos sistemos ir kiekviena apskritis tai darydavo savaip. Nors pirmosios kelių kelių eismo taisyklės – „Taisyklės apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“ – pasirodė 1920-aisiais.

Sauskeliais naudotis įstatymas

Pirmasis įstatymas, Lietuvoje reguliuojantis automobilių ir motociklų apmokestinimą bei registraciją buvo priimtas 1924 m., o 1928 m. išleistas „Sauskeliais naudotis įstatymas“ papildė jį, šiek tiek padidindamas kelių naudojimo mokestį ir detaliau paaiškindamas registracijos numerių išdavimo taisykles. Pagal šį teisės aktą, Biržų apskrities transporto priemonės buvo ženklinamos apskrities registracijos numeriais, kurie buvo žymimi raide „B“ kartu su skaitmenimis. Ne išimtis ir mūsų minimi 1931 metai. O jau 1932 m. pasirodęs „Autovežimių įstatymas“ suteikė teisę automobilius ir motociklus registruoti ne tik apskritims, bet ir miestams, kurie buvo apskričių centrai. Todėl, nuo 1933 m. Biržų apskrities transporto priemonės jau būdavo žymimos „Ba“ raidėmis, o Biržų miesto – raide „B“. Numerių lentelėse po raidžių, sekdavo taškas, o po jo eidavo skaitmuo. Registracijos numeriai buvo išduodami slenkančios eilės tvarka. Taigi, galiojo labai paprasta taisyklė – atvyksti pirmas ir gauni pirmą numerį. Registracijos numeriai būdavo išduodami tik vieniems kalendoriniams metams. Tiksliau – tų metų išsipirktam laikotarpiui. Pasibaigus išsipirktam laiko tarpui (registracijai), numerius reikėdavo grąžinti. Beje, transporto priemonės numerius savininkas „pritaisyti“ privalėjo pats, o savivaldybė juos plombuodavo. Su neplombuotais numeriais važinėti buvo draudžiama.

1930-1932 m. Vlado Rozmano 1926 m. Ford T

O 1931-ųjų metų Biržų apskrities registracijos žurnalas rodo, kad pirmas į registraciją atvyko ir registracijos numerį „B1“ gavo Biržų apskrities viršininkas Vladas Rozmanas su automobiliu Ford T, pagamintu 1926 m. Grafoje „Kokiam reikalui naudojamas“, įrašyta, kad šis automobilis skirtas „Tarnybos reikalams“. Įvertinus tai, kad automobilio savininkas buvo atleistas nuo mokesčio į valstybės iždą, matome, kad buvo daromos mokestinės išimtys. Pagal 1928 m. „Sauskeliais naudotis istatymą“ nuo mokesčio būdavo atleidžiamos valstybinių įstaigų, savivaldybių, diplomatinių atstovybių, raudonojo kryžiaus, ugniagesių ir valstybinių įstaigų pareigūnų transporto priemonės.

1927 m. gamybos Fordas įsigytas 1930 m. ir Biržų prieškario gaisrininkai. Galinės eilės viduryje – Moisiejus Kerbelis

1931-1933 m. Pagausėjusi technika prie Biržų gaisrinės Vytauto gatvėje

Dar vienas nuo mokesčio atleistas automobilis – 1927 m. Ford gamybos dvivietis automobilis, priklausęs Biržų savanorių gaisrininkų draugijai. Paskirtis – „gaisro reikalams“. Jam buvo išduotas valstybinis numeris „B14“. Sąraše nurodyta ir jo kaina – 2000 litų. Beje, pavarčius jau 1934 metų Biržų apskrities automobilių registracijos bylą, Biržuose randame užregistruotus jau net tris gaisrinius Ford automobilius. Vienas – gaisro reikalams, kitas – keturiolikos vietų gaisrininkų komandos transportavimui, trečiasis –  vandens siurbliui. Štai kaip per tris metus praturtėjo Biržų ugniagesiai…

Autovežimių patikra
Automobilius, motociklus, sunkvežimius, autobusus ir netgi arklių vežimus savivaldos valdžia ne tik registruodavo, bet ir patikrindavo jų techninį stovį. Pagal 1932 m. „Autovežimių įstatymą“, patikrą atlikdavo komisija, sudaryta iš apskrities ar miesto inžinieriaus, policijos vado ir savivaldybės atstovo. Motociklus ir lengvuosius automobilius tikrindavo kartą metuose, o taksi automobilius, sunkvežimius ir autobusus – du kartus per metus. Patikrą praėjusios transporto priemonės savininkas ne vėliau kaip per tris dienas gaudavo pranešimą susimokėti atitinkamą mokestį valstybės iždui. Tą padarius, transporto priemonė būdavo registruojama ir ne vėliau kaip per tris dienas – išduodami du numerių ženklai ir nustatytos formos leidimas.

Apie 1929 m. šaltkalvio Mato Stapulionio mechaninių dirbtuvių kieme, Vytauto gatvėje. M. Stapulionis (1909–1978) pirmas iš dešinės

Kaip ir kokiu būdu būdavo eksploatuojami autovežimiai tikrindavo Vidaus reikalų ministro, vietinės savivaldybės ir Susisiekimo ministerijos direktoriaus skirti asmenys, kurie turėdavo teisę „tikrinti susisiekimo ir transporto priemones kiekvienu metu ir bet kurioje vietoje“.

Mokesčiai
Jeigu jau kalbą pradėjome apie mokesčius, tai reikėtų pasakyti, kad tuometinėje Lietuvoje, kaip ir  JK, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Vokietijoje bei daugelyje kitų Europos šalių, transporto priemonių mokestis priklausydavo nuo „arklių“ skaičiaus. Mokestis buvo skaičiuojamas pagal automobilio variklio apmokamų AG – arklio galių skaičių, o dydis priklausydavo dar ir nuo išsiperkamo laikotarpio. Beje, mokestinis arklio galių skaičius buvo skaičiuojamas ne nuo tikrosios variklio galios, o naudojant paprastą matematinę formulę, pagrįstą geometriniais cilindro matmenimis ir variklio cilindrų skaičiumi. Dvitakčiui ir keturtakčiui varikliui mokestinės arklio galios buvo skaičiuojamos pagal skirtingas formules:

Keturtakčiui L = 0,30 i d2s
Dvitakčiui L = 0,45 i d2s

L – mokestinės arklio galios
i – cilindrų skaičius
d – stūmoklio diametras centimetrais
s – stūmoklio eiga metrais

Mokesčių normos už naudojimąsi sauskeliais

Mokestis tikrai buvo nemažas, nes pagal 1928 m. „Sauskeliais naudotis įstatymą“ asmeniniam naudojimui skirtam lengvajam automobiliui, už kiekvieną arklio jėgą, arbą jos dalį buvo mokama:

  1. 1-12 arklio jėgų – po 40 litų per metus
  2. 13-15 arklio jėgų – po 60 litų per metus
  3. 16 ir daugiau arklio jėgų – po 80 litų per metus

Už lengvuosius automobilius, kurie naudojami verslo reikalams, buvo imama už kiekvieną arklio jėgą, arba jos dalį:

  1. 1-12 arklio jėgų – po 60 litų per metus
  2. 13-15 arklio jėgų – po 120 litų per metus
  3. 16 ir daugiau arklio jėgų – po 160 litų per metus

Taigi, pažiūrėjus į 1931 m. Biržų apskrities registracijos sąrašus, matysime, kad paprasto forduko su 4 cilindrų varikliu, dviejų mėnesių mokestis buvo 100 litų. Priklausomai nuo paskaičiuotos automobilio variklio mokestinės galios, metinis registracijos mokestis paplonindavo savininko piniginę maždaug nuo 400 iki 750 litų. Verslo reikalams naudojamo automobilio metinė registracija kainuodavo žymiai brangiau – tarp 600-900 litų. Pusė sumokėto mokesčio likdavo savivaldos įstaigoje, kita pusė keliaudavo į valstybės iždą. Taigi, pramoginis važinėjimas automobiliu, arba jo naudojimas verslo tikslais tuo metu buvo palyginti brangus malonumas. Populiariausia būdavo registruoti leidimą tik šiltajam metų sezonui, nes įstatymas numatė ne tik metinį, bet ir trumpesnį laiko tarpą. Įmokant pusmetinį mokestį buvo imama 60%, o įmokant už du mėnesius – 25% metinio mokesčio.

Astravas-1932 m. Matyti šunininko namelis, tvoros stulpai. Kairėje stovi mechanikas Matas Stapulionis. Už vairo Trečiokas. Automobilis – tuo metu dominuojančiu touring (torpedo) stiliaus kėbulu

Retas kuris autovežio savininkas išsipirkdavo registracijos leidimą ištisiems metams, nes tai buvo labai brangu ir nepraktiška. Bėda ta, kad ne tik tuometinėje Biržų apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje dauguma automobilių buvo „Touring“ stiliaus kėbulais, dar kitaip vadinamais „Torpedomis“. Tokio tipo automobiliai turėdavo atlenkiamą medžiaginį stogą, kuris dengdavo tik automobilio viršų bei galą, bet nedengdavo šonų. Taigi, būtų menkas malonumas važiuoti žiemos bekele, pustant pūgai ir spaudžiant tikram lietuviškam šaltukui…

O štai ir kėbulo patobulinimas – buvo be langų „Torpedo“, o dabar jau su langais „Sedanas“…

Moterys. Autovežimių kainos
Nemanykite, kad moterys tarpukario Lietuvoje buvo beteisės ar kaip kitaip ignoruojamos ir skriaudžiamos. Jokiu būdu! Tą patvirtina 1928 metų Chevrolet automobilis, kuris buvo registruotas Onos Kairienės, gyvenančios Krinčino miestelyje, vardu. Nežinoma, ar ši ponia pati vairavo automobilį, ar samdėsi vairuotoją, bet registracijos byloje nurodyta, kad savo 4 cilindrų automobilį naudojo verslo reikalams ir jo tuometinė vertė buvo 10 000 litų. Amerikoje tokios markės naujut naujutėlis automobilis kainavo apie 700 JAV dolerių ir pagal tuometinį lito ir dolerio kursą, tai atitiko maždaug 7000 litų.

Onos Kairienės, gyvenančios Krinčino miestelyje, Chevrolet automobilio registracija

O jau 1934 metų registracijos sąraše matome ir dar vienos moteriškės – Elviros Kraftienės pavardę iš Nemunėlio Radviliškio valsčiaus, Mažpanemunės dvaro. Ši ponia 1932-ais metais nusipirko 1928 m. gamybos sunkvežimį Chevrolet ir naudojo jį „ūkio reikalams“. Registracijoje nurodyta ir sunkvežimio kaina – 3000 litų. Brangu tai ar pigu? Palyginimui – aukštos kvalifikacijos darbininkas tuo metu uždirbdavo maždaug 1 litą į valandą, padieniui darbininkui ūkininkas mokėdavo apie 5 litus į dieną, na o mokytojo mėnesinis atlyginimas buvo apie 500 litų.

Elviros Kraftienės iš Nemunėlio Radviliškio valsčiaus, Mažpanemunės dvaro, sunkvežimio Chevrolet registracija

Jeigu, dėl šių dviejų ponių automobilių kainų dar galima pasiginčyti, tai fakto, kad visų likusių Biržų, Pasvalio, Vabalninko, Krinčino ir Joniškėlio šoferių nosis nušluostė Papilio dvaro aristokratas Gabrielius de Šuazel Guffie, nepaneigsi! Grafo amerikietiškas automobilis Buick, pagamintas 1929 metais, registracijoje buvo įvertintas net 24 637 litais. Beje, šis šešių cilindrų autovežimis, kartu su pasvaliečio Hiršos Zundeliovičiaus 1927 m. gamybos automobiliu Essex, buvo galingiausi Biržų apskrityje. Visi likusieji automobiliai turėjo silpnesnius 4 cilindrų variklius. Kaip nebūtų keista, visi 1931m. apskrityje registruoti automobiliai buvo amerikietiški – pagaminti JAV, arba surinkti Europoje iš JAV atvežtinių detalių. Mat, išradingi amerikonai, artėjant Didžiąjai ekonominei krizei (1931-1935), automobilių gamybą ir pardavimą plėtė kur tik galėjo. Netgi į Europos šalis, garsėjančias savo nacionalinių automobilių pramone. Beje, dėl amerikietiškos technikos dominavimo Biržų apskritis nebuvo išskirtinė, nes visos prieškarinės Lietuvos keliais didesne dalimi riedėjo ne europietiški, bet amerikietiški automobiliai. Tą lėmė ne tik užjūrio autovežimių patikimumas ir paprastumas, bet ir jų kaina. Vis tik amerikietiški automobiliai buvo žymiai pigesni už Europos šalyse pagamintus analogus. Ir tai ženkliai veikė eilinio Lietuvos pirkėjo pasirinkimą.

Autobusai
1931 metais Biržų apskrities keliais važinėjo ir ką tik įsigytas bei įregistruotas autobusas, kurio savininkai – Edvardas Miežiūnas ir (vardas neįskaitomas) Stapulionis.

Apie 1931 m. Mato Stapulionio dirbtuvių kieme. Ant autobuso viršaus užrašašyta - "Biržai - Pasvalys - Pumpėnai - Panevėžys"

Apie 1931 m. Mato Stapulionio dirbtuvių kieme. Ant autobuso viršaus užrašašyta – „Biržai – Pasvalys – Pumpėnai – Panevėžys“

Tai 1930 m. gamybos, 15 vietų Chevrolet keleivinis automobilis su  6 cilindrų varikliu ir kainavo jis – 12 500 litų. Remiantis A. Seibučio straipsniu „Keleiviniam transportui Biržuose – 85“, kuriame minima, kad 1923-06-17 „Biržų žinios“ Nr.20 paskelbė „… Birželio 25 d. pradeda kursuoti keleivinis automobilis Biržai – Pasvalys – Panevėžys. Išeina iš Biržų 6 val. ryto“, galima manyti, kad Miežiūno ir Stapulionio autobusas buvo vienas iš tų, kurie važinėjo šiuo maršrutu. Nors, daugiau tikėtina, kad šį verslą buvo užvaldę panevėžiečiai, nes jau 1934 m. Biržų apskrityje nebuvo užregistruota nei vieno autobuso.

Autobusai Pasvalyje prie pastatų su iškabomis: A. Jansono dažykla, Centralinis viešbutis, Laikrodžių taisykla

Beje, Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas rašo, jog 1934 metų Panevėžio spauda skelbė, kad  autobusas iš Biržų į Panevėžį išvažiuodavo 6 val. ryto. Iš Panevėžio į Biržus – 15 val. ir į Biržus grįždavo 18 val. vakare. Kelionės kaina buvo 6 litai.

Registracijos forma
Nuo 1928 m. autovežimų registracijos forma buvo standartinė, naudojama visose Lietuvos apskrityse ir buvo suskirstyta į 27 skyrelius, kurie, registruojant transporto priemonę, privalėjo būti užpildyti.

Autovežimių registracijos formų viršutinės eilutės

Be elementarių: savininko pavardė ir vardas, gyvenamoji vieta, autovežimo firmos pavadinimas, išduodamas numeris, ratlankių matas, vietų skaičius, kada autovežimas įgytas, kaina, kokiam reikalui naudojamas, kiek kilometrų nuvažiuota ir t.t., buvo ir nelabai suprantamų klausimų.

Sklandikliu buvo vadinamas variklio cilindro stūmoklis

Vienas iš įdomesnių – sklandiklio eiga ir diametras. Beje, sklandiklis,  išvertus į dabartinę lietuvių kalbą, reiškia stūmoklio pavadinimą. Taigi, sklandiklio eigos ir diametro dydžiai bei variklio cilindrų skaičius buvo naudojami skaičiuojant apmokamas arklio galias, o jau pagal jas buvo mokami autovežimo eksploatacijos mokesčiai.

Dar vienas įdomumas. Prieškarinėje Lietuvoje registruojamas buvo ne automobilio kėbulo (rėmo) numeris, bet variklio numeris. Ir tai buvo daroma ne tik Lietuvoje bei tuometinėse Europos šalyse, bet ir JAV. Dar ir dabar, perkant prieškarinį automobilį Amerikoje, būtina įsitikinti, kad registracijos dokumentuose įrašytas ne variklio, o kėbulo, arba rėmo numeris. Mat parsiplukdžius tokią istorinę nuosavybę į Lietuvą, sunkoka bus įrodyti muitinės pareigūnams tų metų registracijos įdomumus ir subtilybes. Ypatingai tai liečia automobilius, pagamintus iki 1930 m.

Įdomūs faktai
Pavarčius 1928 -1934 Biržų apskrities autovežimių registracijos bylas, į akis krenta vienas įdomus faktas. Daugelyje įrašų prie automobilių ir motociklų savininkų pavardžių yra nurodyti išskirtiniai asmens požymiai: pulkininkas leitenantas V. Michalauskas, kunigas Prajalgauskas Henrikas, kunigas Vladas Kupstas, kunigas Šimonėlis Jurgis, Biržų apskrities viršininkas Rozmanas Vladas, kunigas Jakubėnas Povilas bei grafas Gabrielius de Šuazel Guffie. Na, žinoma, kunigais ir kariškiais mūsų nenustebinsi, bet kad nepriklausomoje Lietuvoje ir dar Biržų apskrityje paminėtas grafo titulas, kai jau tokie oficialiai neegzistavo – kažkas nepaprasto. Nesiimsiu spręsti apie šios asmenybės nuopelnus Biržų kraštui, bet tik konstatuosiu tai, kad grafo Gabrieliaus de Šuazel Guffie automobilis „Adler“ turbūt yra seniausias žinomas oficialiai registruotas Biržų krašto automobilis.

Automobilis Adler 9-24, 9-30 PS. Iš dešinės sėdi: Kučinskas Povilas – Papilio valsčiaus viršaitis, Čėrka Juozas – Papilio dvaro miškininkas, nežinomas asmuo, J. Bykovas – Papilio policininkas ir grafienė Matilda Emilija de Šuazel-Guffie

Kaip nurodo 1928 m. Biržų apskrities autovežimų registracija, grafai Šuazeliai vokišką keturių cilindrų, 6 sėdimų vietų automobilį „Adler PS“ įsigijo 1924 metais. Automobilio pagaminimo metai – nenurodyti ir sunku būtų juos atspėti, nes kompanija „Adler“ automobilių modelius „PS“ su 4 cilindrų varikliais gamino 1921-1928 m. laiko tarpe. Bet viską pakeitė gauta p. Čėrkos nuotrauka, kurią atsiuntė gerb. Edita Landsbergienė. Joje nupaveiksluotas nežinomas automobilis ir spėjama, kad už jo vairo – grafienė Matilda de Šuazel-Guffie. O, kad tą faktą patvirtinti, beliko tik nustatyti automobilio markę bei modelį ir … tai padaryti pavyko! Taigi, šioje nuotraukoje, kaip kad paminėta 1928 m. Biržų apskrities automobilių registracijos įraše, nufotografuotas automobilis Adler 9-24, 9-30 PS, pagamintas 1921-1923 metais, tuo metu priklausęs Gabrieliui de Šuazel Guffie.

Ar tai buvo pirmasis grafų įsigytas autovežimis – neaišku. Bet sekantį automobilį šie aristokratai įsigijo 1930 m. ir tai buvo 1929 m. gamybos Buick Sedan 5 vietų amerikietiškas auto su 6 cilindrų varikliu. Tais laikais tai buvo vienas prabangiausių automobilių ne tik Biržų apskrityje, bet ir Lietuvoje. Registracijos žurnale netgi yra nurodyta jo kaina – 24 637 litų. Ar tai buvo antras ir paskutinis?  O gal tai tik – eilinis automobilis? Nežinoma. Ieškosime toliau…

Už pateiktus dokumentus, informaciją  ir istorines nuotraukas dėkoju senovinės technikos istorikui Ričardui Žičkui, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Biržų krašto muziejui „Sėla“, Inai Čygaitei-Nicewander, Snieguolei Kubiliūtei, Editai Lansbergienei ir Vytui Juškai.

– Egidijus Einoris