Tarpukario autovežimų registracija Biržų apskrityje – atnaujinta
Category:Apie,Garažas,Renginiai,Renginiai 2022,Skaitykla,StraipsniaiV isai nelauktai ir netikėtai, į mano rankas pakliuvo informacija apie prieškario Biržų apskrityje registruotus automobilius ir motociklus. Ilgai ieškojau panašių istorinių dokumentų, nes tą skatino ne tik mano biržietiška prigimtis, bet ir paskutiniai du dešimtmečiai veiklos, kuri yra tiesiogiai susijusi su senovine technika ir jos istorija. Visą tą puikiai žinodamas, senovinės technikos žinovas Ričardas Žičkus „užfundino“ man Lietuvos Centrinio Valstybės Archyve surastų dokumentų fotokopijas, kurių komentarais pabandysiu pasidalinti su jumis...
- Egidijus Einoris
Biržų apskritis
Vyresni turbūt žino, o jaunimui reikėtų priminti, kad tarpukario biržiečių „šoferiai“ turėjo daug daugiau erdvės ir ploto, negu šių dienų automobilistai. Mat tada Biržų apskričiai priklausė ne tik dabartinė Biržų, bet ir didžioji Pasvalio rajono teritorijos dalis. Biržams priklausė ne tik Vabalninkas, Papilys, Saločiai, Nemunėlio Radviliškis, bet ir Pasvalys, Joniškėlis, Krinčinas. Taigi, buvo kur prasisukt ir palakstyt!
Na, jeigu jau prakalbome apie apskrities ribas, tai reikėtų užsiminti ir apie šios teritorijos gyventojų skaičių. Pagal 1924 m. Lietuvos „Statistikos biuletenį“, kuris buvo paskelbtas „Biržų žinių“ laikraštyje, daugiausia – net 5 315 gyventojų buvo suskaičiuota Biržuose. Pasvalyje tuo metu gyveno 2 211 žmonės. Didžiausias valsčius apskrityje buvo Vabalninko valsčius, turėjęs 15 614 gyventojų. Biržų valsčiuje gyveno 12 961 gyventojas.
Nors ir gyventojų gausumu Pasvalys tuo metu stipriai nusileido Biržams, bet visais kitais atžvilgiais manėsi esąs žymiai pranašesnis. Nematoma kova tarp Biržų ir Pasvalio vyko ne tik dėl alaus stiprumo ar merginų gražumo, bet ir dėl regioninės lyderystės.
Pagrindinis konfliktas užvirė 1919 m. liepos 1 d., kai Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona pasirašė įstatymą dėl Pasvalio apskrities steigimo su apskrities centru Pasvalyje. Žinoma, prie Pasvalio prijungiant ir Biržų apylinkes. Tai buvo nekokia žinia biržiečiams, bet džiugi ir laukta pasvaliečiams, tik… deja, neilgai jie tuo džiaugėsi. Jau po trijų mėnesių šalies prezidentas ir tuometinis ministras pirmininkas (buvęs biržietis) E. Galvanauskas išleidžia įstatymo papildymą, kuriame nurodoma, kad apskrities centras perkeliamas į Biržus ir apskritis pervardijama iš Pasvalio į Biržų. Didžiai įžeisti atkaklūs pasvaliečiai nepasiduoda ir nekreipia jokio dėmesio nei į šį, nei į naują 1920 m. gruodžio 30 d. paskelbtą vidaus reikalų „ministerio“ įsakymą, kuriame primygtinai liepiama visiems apskrities valdininkams tučtuojau kraustytis į Biržus. Taigi, kova tarp Biržų ir Pasvalio miestų, dėl regioninės lyderystės, tęsėsi net kelerius metus ir tuo pereinamuoju laikotarpiu apskrities pavadinimas dokumentuose buvo įvardijamas neįprastai – Biržų-Pasvalio, arba Pasvalio-Biržų. Ir tik 1924 m. gruodyje, visoms apskrities įstaigoms pagaliau persikėlus į Biržus, valdininkų darbas galutinai susinormalizavo ir nuo tada, tiksliau – nuo 1924 metų jau randame nuveiktus rimtesnius darbus transporto registracijos srityje. Kaip ne keista, tuometinės Lietuvos apskritys iš vyriausybės gaudavo transporto duomenų pateikimo reikalavimus, bet kaip ir kokiu būdu registruojamus duomenis rinkti bei juos įforminti, nurodymų iš aukščiau nebuvo. Ir tik atskirų valdininkų asmeninės iniciatyvos dėka, mokykline liniuote buvo braižomos lentelės, į jas surašomos pavardės bei technikos pavadinimai ir tokiu būdu renkami apskričių „autovežimių“ statistiniai duomenys.
Biržų-Pasvalio apskrities automobilių, „motocikletų“ ir dviračių pirmieji mokesčiai
Na, o kad Biržų-Pasvalio apskrityje transporto registracija vyko ir iki 1924 metų, įrodo Biržų-Pasvalio apskrities valdybos pirmininko M. Mažuikos 1922 m. išleistas įsakymas Nr. 5. Šiuo potvarkiu buvo skelbiama, kad kiekvienas automobilio, „motocikleto“ ar dviračio savininkas privalo juos įregistruoti apskrities valdyboje ir iki 1922 m. gegužės 20 d. susimokėti nustatytą metinį mokestį: automobiliams – 5 000 auksinų, „motocikletams“ – 500, o dviračiams – 30 auksinų.
Ir kad būtų tikriau, pabaigoje šio įsakymo buvo deklaruotas grėsmingas grasinimas: „Prasikaltusieji prieš šį įstatymą Apskrities Valdybos administratyviu būdu bus baudžiami iki 1 000 auksinų”. Dar reikėtų paaiškinti, kad auksinas – pereinamasis Lietuvos Respublikos laikinasis popierinis pinigas, kursavęs 1919–1922 m., kurį pakeitė litas. 1922-ųjų spalio 2-ąją auksinai, buvo pradėti keisti į litus, už 175 auksinus mokant vieną litą.
Apskrities susisiekimo priemonės
Taigi, pradėsime nuo pirmo, mums žinomo, ranka sugrafuoto ir rašyto „Biržų apskrities susisiekimo priemonių“ registracijos sąrašo, kuris buvo sudarytas 1925 m. Jame, kaip ir visoje tarpukario Lietuvoje, vyravo amerikietiški Ford gamybos automobiliai. Išimtis – retas vokiškas Fafnir kompanijos automobilis, priklausęs biržiečiui Kurlinskui Juozui. Kelintų metų gamybos ir kokie šio automobilio techniniai duomenys, sąraše nenurodyta. Mat, jame – tik septynios grafos, kuriose išvardintas registracijos eilės numeris, susisiekimo priemonei išduotos registracijos lentelės numeris, susisiekimo priemonės pavadinimas, savininko pavardė bei vardas, gyvenamoji vieta, leidimo galiojimo laikas ir pastabos.
Tų metų Biržų apskrityje išduotos automobilių ir motociklų registracijos lentelės prasidėjo 1201 numeriu ir baigėsi 1226 -uoju. Numerio ženkle nebuvo raidžių, buvo vien tik skaitmenys.
1925 m. apskrities registracijos sąrašo rekordininku galima įvardinti Astravo dvaro valdytoją Petrą Variakojį. Jo vardu buvo registruoti net du lengvieji automobiliai Ford ir to paties gamintojo autobusas. O jeigu dar prie jų pridėtume 1923 m. pagamintą ir tais pačiais metais įsigytą traktorių Benz, tai p. Variakojis taptų absoliučiu Biržų apskrities tarpukario technikos lyderiu!
Taigi, 1925 m. sąraše buvo užregistruota 13 automobilių (iš jų 2 autobusai) ir 10 motociklų. Toks pat Biržų apskrities transporto priemonių skaičius yra randamas ir 1925 m. vyriausybės pateiktoje statistikoje. O jau 1926 m. vyriausybės publikuojamose žiniose, Biržų apskritis pažymėta ženkliu lengvųjų automobilių sumažėjimu, nes tais metais registruoti buvo tik 6 lengvieji automobiliai. Kodėl taip nutiko, galima tik spėlioti. Gali būti, kad koks nors vienas kitas „autovežimis“, dėl šeimininko pinigų stygiaus, ar techninių gedimų, tuo laiko tarpu oficialiai registruotas nebuvo ir viešajame eisme nedalyvavo.
Toliau einančioje statistikoje Biržų apskrities transporto skaičiai atrodo taip:
1927 m. registruota autobusų – 1, lengvųjų automobilių – 17, motociklų – 4 vnt.;
1928 m. autobusų – 2, lengvųjų automobilių – 21, motociklų – 6 vnt.;
1929 m. registruota autobusų – 2, lengvųjų automobilių – 21, motociklų – 4 vnt.
Pavartykime detalesnį ir jau daugiau informacijos apimantį 1931 m. lengvųjų „autovežimių“ registracijos sąrašą, kuris galiojo nuo balandžio 30 d. iki liepos 1 d. Šiuo laikotarpiu oficialiai buvo registruoti 22 automobiliai. Beje, autobusų, motociklų ir traktorių registraciją bei žinomesnius jų savininkus apžvelgsime atskirai.
Registracija ir numeriai
Iki pat 1929 m. Lietuvoje nebuvo vieningos autotransporto registracijos sistemos ir kiekviena apskritis tai darydavo savaip. Nors pirmosios kelių kelių eismo taisyklės – „Taisyklės apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“ – pasirodė 1920-aisiais.
Pirmasis įstatymas, Lietuvoje reguliuojantis automobilių ir motociklų apmokestinimą bei registraciją buvo priimtas 1924 m., o 1929 m. išleistas „Sauskeliais naudotis įstatymas“ papildė jį, šiek tiek padidindamas kelių naudojimo mokestį ir detaliau paaiškindamas registracijos numerių išdavimo taisykles. Pagal šį teisės aktą, Biržų apskrities transporto priemonės buvo ženklinamos apskrities registracijos numeriais, kurie buvo žymimi raide „B“ kartu su skaitmenimis. Ne išimtis ir mūsų minimi 1931 metai. O jau 1932 m. pasirodęs „Autovežimių įstatymas“ suteikė teisę automobilius ir motociklus registruoti ne tik apskritims, bet ir miestams, kurie buvo apskričių centrai. Todėl, nuo 1933 m. Biržų apskrities transporto priemonės jau būdavo žymimos „Ba“ raidėmis, o Biržų miesto – raide „B“. Numerių lentelėse po raidžių, sekdavo taškas, o po jo eidavo skaitmuo. Registracijos numeriai buvo išduodami slenkančios eilės tvarka. Taigi, galiojo labai paprasta taisyklė – atvyksti pirmas ir gauni pirmą numerį. Registracijos numeriai būdavo išduodami tik vieniems kalendoriniams metams. Tiksliau – tų metų išsipirktam laikotarpiui. Pasibaigus išsipirktam laiko tarpui (registracijai), numerius reikėdavo grąžinti. Beje, transporto priemonės numerius savininkas „pritaisyti“ privalėjo pats, o savivaldybė juos plombuodavo. Su neplombuotais numeriais važinėti buvo draudžiama.
1932 m. „Autovežimių įstatyme“ buvo nurodyti štai tokie apskričių ir pirmaeilių miestų žymėjimai registracijos numerių ženkluose: Alytaus miestas – A, Alytaus apskritis – Aa, Biržų miestas – B, Biržų apskritis – Ba, Kauno miestas – K, Kauno apskritis – Ka, Kėdainių miestas – Km, Kėdainių apskritis – Kd, Klaipėdos kraštas – K.M., Kretingos apskritis – Kr, Marijampolės miestas – M, Marijampolės apskritis – Ma, Mažeikių apskritis – Mž, Panevėžio miestas – P, Panevėžio apskritis – Pa, Raseinių apskritis – Ra, Rokiškio apskritis, Rk, Seinų apskritis – Sa, Šakių apskritis – Šk, Šiaulių miestas – Š, Šiaulių apskritis – Ša, Tauragės apskritis – Tg, Telšių miestas – T, Telšių apskritis – Ta, Trakų apskritis – Tr, Utenos apskritis – Ut, Ukmergės miestas – U, Ukmergės apskritis – Ua, Vilkaviškio miestas – V, Vilkaviškio apskritis – Va, Zarasų apskritis – Za.
Krašto Apsaugos Ministerijai priklaususios transporto priemonės buvo žymimos raidėmis K.A.M. ir po to sekusia numeracija.
Atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, 1940 m. sausio 1 d. buvo pakeisti ir papildyti keleto miestų ir apskričių žymėjimai: Vilniaus miestas – V, Vilniaus apskritis – Va, Švenčionėlių apskritis – Šv, Vilkaviškio miestas- Vl, Vilkaviškio apskritis – Vk.
Betgi, grįžkime atgal į Biržus ir įdėmiau pažvelkime į 1931-ųjų metų Biržų apskrities registracijos žurnalą. Jame pamatysime, kad pirmas į registraciją atvyko ir registracijos numerį „B1“ gavo Biržų apskrities viršininkas Vladas Rozmanas su automobiliu Ford T, pagamintu 1926 m. Grafoje „Kokiam reikalui naudojamas“, įrašyta, kad šis automobilis skirtas „Tarnybos reikalams“. Įvertinus tai, kad automobilio savininkas buvo atleistas nuo mokesčio į valstybės iždą, matome, kad buvo daromos mokestinės išimtys. Pagal 1929 m. „Sauskeliais naudotis įstatymą“ nuo mokesčio būdavo atleidžiamos valstybinių įstaigų, savivaldybių, diplomatinių atstovybių, raudonojo kryžiaus, ugniagesių ir valstybinių įstaigų pareigūnų transporto priemonės.
Specialiosios paskirties automobiliai
Dar vienas nuo mokesčio atleistas automobilis – 1927 m. Ford gamybos dvivietis automobilis, priklausęs Biržų savanorių gaisrininkų draugijai. Paskirtis – „gaisro reikalams“. Jam buvo išduotas valstybinis numeris „B14“. Sąraše nurodyta ir jo kaina – 2000 litų. Beje, pavarčius 1934 metų Biržų apskrities automobilių registracijos bylą, Biržuose randame užregistruotus jau net tris gaisrinius Ford automobilius. Vienas – gaisro reikalams, kitas – keturiolikos vietų gaisrininkų komandos transportavimui, trečiasis – vandens siurbliui. Štai kaip per tris metus praturtėjo Biržų ugniagesiai…
Tiesa, apie 1931 metais įsigytą modernų keturiolikos vietų gaisrinį automobilį rašė ir tuometinis savaitraštis „Biržų žinios“. 1931 m. rugpjūčio 2 d. numeryje konstatuota: „…šiomis dienomis Biržų gaisrininkų draugija nusipirko už 10.000 litų sunkvežimio automobilio platformą. Ant platformos bus pastatyta cisterna vandeniui 1500 litrų talpos ir vienas esamų gesinimo motorų, Be to, iš abiejų automobilio pusių bus įtaisytos vietos gaisrininkams stovėti, Tai bus pirmas moderniškai įrengtas auto Biržuos, kuriuo nuvykus į gaisro vietą tuojaus galima pradėti gesinimo darbą“.
Na, o pirmą motorinį siurblį Biržų ugniagesiai įsigijo 1930 m. Kaip rašė „Biržų žinios“, ta proga, birželio 8 d. prie gaisrinės depo buvo surengta šventė, kurioje gaisrininkus sveikino apskrities višininkas Rozmanas, burmistras Klybas ir apskrities valdybos narys Mulokas. „…po parado orkestrui griežiant, gaisrininkų ir visos minios lydimas naujasai motoras buvo nugabentas ant Apaščios tilto, kur visų akivaizdoje buvo daromi bandymai, kas sudarė malonų įspūdį“.
Registracijos forma
Nuo 1928 m. autovežimų registracijos forma buvo standartinė, naudojama visose Lietuvos apskrityse ir buvo suskirstyta į 27 skyrelius, kurie, registruojant transporto priemonę, privalėjo būti užpildyti.
Be elementarių: savininko pavardė ir vardas, gyvenamoji vieta, autovežimo firmos pavadinimas, išduodamas numeris, ratlankių matas, vietų skaičius, kada autovežimas įgytas, kaina, kokiam reikalui naudojamas, kiek kilometrų nuvažiuota ir t.t., buvo ir nelabai suprantamų klausimų.
Vienas iš įdomesnių – sklandiklio eiga ir diametras. Beje, sklandiklis, išvertus į dabartinę lietuvių kalbą, reiškia stūmoklio pavadinimą. Taigi, sklandiklio eigos ir diametro dydžiai bei variklio cilindrų skaičius buvo naudojami skaičiuojant apmokamas arklio galias, o jau pagal jas buvo mokami autovežimo eksploatacijos mokesčiai.
Dar vienas įdomumas. Prieškarinėje Lietuvoje registruojamas buvo ne automobilio kėbulo (rėmo) numeris, bet variklio numeris. Ir tai buvo daroma ne tik Lietuvoje bei tuometinėse Europos šalyse, bet ir JAV. Dar ir dabar, perkant prieškarinį automobilį Amerikoje, būtina įsitikinti, kad registracijos dokumentuose įrašytas ne variklio, o kėbulo, arba rėmo numeris. Mat parsiplukdžius tokią istorinę nuosavybę į Lietuvą, sunkoka bus įrodyti muitinės pareigūnams tų metų registracijos įdomumus ir subtilybes. Ypatingai tai liečia automobilius, pagamintus iki 1930 m.
Autovežimių patikra
Automobilius, motociklus, sunkvežimius, autobusus ir netgi arklių vežimus savivaldos valdžia ne tik registruodavo, bet ir patikrindavo jų techninį stovį. Pagal 1932 m. „Autovežimių įstatymą“, patikrą atlikdavo komisija, sudaryta iš apskrities ar miesto inžinieriaus, policijos vado ir savivaldybės atstovo. Motociklus ir lengvuosius automobilius tikrindavo kartą metuose, o taksi automobilius, sunkvežimius ir autobusus – du kartus per metus. Patikrą praėjusios transporto priemonės savininkas ne vėliau kaip per tris dienas gaudavo pranešimą susimokėti atitinkamą mokestį valstybės iždui. Tą padarius, transporto priemonė būdavo registruojama ir ne vėliau kaip per tris dienas – išduodami du numerių ženklai ir nustatytos formos leidimas.
Kaip ir kokiu būdu būdavo eksploatuojami „autovežimiai” tikrindavo Vidaus reikalų ministro, vietinės savivaldybės ir Susisiekimo ministerijos direktoriaus skirti asmenys, kurie turėdavo teisę „tikrinti susisiekimo ir transporto priemones kiekvienu metu ir bet kurioje vietoje“.
Mokesčiai
Jeigu jau kalbą pradėjome apie mokesčius, tai reikėtų pasakyti, kad tuometinėje Lietuvoje, kaip ir Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Vokietijoje bei daugelyje kitų Europos šalių, transporto priemonių mokestis priklausydavo nuo „arklių“ skaičiaus. Mokestis buvo skaičiuojamas pagal automobilio variklio apmokamų AG – arklio galių skaičių, o dydis priklausydavo dar ir nuo išsiperkamo laikotarpio. Beje, mokestinis arklio galių skaičius buvo skaičiuojamas ne nuo tikrosios variklio galios, o naudojant paprastą matematinę formulę, pagrįstą geometriniais cilindro matmenimis ir variklio cilindrų skaičiumi. Dvitakčiui ir keturtakčiui varikliui mokestinės arklio galios buvo skaičiuojamos pagal skirtingas formules:
Keturtakčiui L = 0,30 i d2s
Dvitakčiui L = 0,45 i d2s
L – mokestinės arklio galios
i – cilindrų skaičius
d – stūmoklio diametras centimetrais
s – stūmoklio eiga metrais
Mokestis tikrai buvo nemažas, nes pagal 1928 m. „Sauskeliais naudotis įstatymą“ asmeniniam naudojimui skirtam lengvajam automobiliui, už kiekvieną arklio jėgą, arbą jos dalį buvo mokama:
- 1-12 arklio jėgų – po 40 litų per metus
- 13-15 arklio jėgų – po 60 litų per metus
- 16 ir daugiau arklio jėgų – po 80 litų per metus
Už lengvuosius automobilius, kurie naudojami verslo reikalams, buvo imama už kiekvieną arklio jėgą, arba jos dalį:
- 1-12 arklio jėgų – po 60 litų per metus
- 13-15 arklio jėgų – po 120 litų per metus
- 16 ir daugiau arklio jėgų – po 160 litų per metus
Taigi, pažiūrėjus į 1931 m. Biržų apskrities registracijos sąrašus, matysime, kad paprasto forduko su 4 cilindrų varikliu, dviejų mėnesių mokestis buvo 100 litų. Priklausomai nuo paskaičiuotos automobilio variklio mokestinės galios, metinis registracijos mokestis paplonindavo savininko piniginę maždaug nuo 400 iki 750 litų. Verslo reikalams naudojamo automobilio metinė registracija kainuodavo žymiai brangiau – tarp 600-900 litų. Pusė sumokėto mokesčio likdavo savivaldos įstaigoje, kita pusė keliaudavo į valstybės iždą. Taigi, pramoginis važinėjimas automobiliu, arba jo naudojimas verslo tikslais tuo metu buvo palyginti brangus malonumas. Populiariausia būdavo registruoti leidimą tik šiltajam metų sezonui, nes įstatymas numatė ne tik metinį, bet ir trumpesnį laiko tarpą. Įmokant pusmetinį mokestį buvo imama 60%, o įmokant už du mėnesius – 25% metinio mokesčio.
Retas kuris autovežio savininkas išsipirkdavo registracijos leidimą ištisiems metams, nes tai buvo labai brangu ir nepraktiška. Bėda ta, kad ne tik tuometinėje Biržų apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje dauguma automobilių buvo atvirais „Touring“ stiliaus kėbulais, dar kitaip vadinamais „Torpedomis“. Tokio tipo automobiliai turėdavo atlenkiamą medžiaginį stogą, kuris dengdavo tik automobilio viršų bei galą, bet nedengdavo šonų. Taigi, būtų menkas malonumas važiuoti žiemos bekele, pustant pūgai ir spaudžiant tikram lietuviškam šaltukui…
Moterys. „Autovežimių” kainos
Nemanykite, kad moterys tarpukario Lietuvoje buvo beteisės ar kaip kitaip ignoruojamos ir skriaudžiamos. Jokiu būdu! Tą patvirtina 1928 metų Chevrolet automobilis, kuris buvo registruotas Onos Kairienės, gyvenančios Krinčino miestelyje, vardu. Nežinoma, ar ši ponia pati vairavo automobilį, ar samdėsi vairuotoją, bet registracijos byloje nurodyta, kad savo 4 cilindrų automobilį naudojo verslo reikalams ir jo tuometinė vertė buvo 10 000 litų. Amerikoje tokios markės naujut naujutėlis automobilis kainavo apie 700 JAV dolerių ir pagal tuometinį lito ir dolerio kursą, tai atitiko maždaug 7000 litų.
O jau 1934 metų registracijos sąraše matome ir dar vienos moteriškės – Elviros Kraftienės pavardę iš Nemunėlio Radviliškio valsčiaus, Mažpanemunės dvaro. Ši ponia 1932-ais metais nusipirko 1928 m. gamybos sunkvežimį Chevrolet ir naudojo jį „ūkio reikalams“. Registracijoje nurodyta ir sunkvežimio kaina – 3000 litų. Brangu tai ar pigu? Palyginimui – aukštos kvalifikacijos darbininkas tuo metu uždirbdavo maždaug 1 litą į valandą, padieniui darbininkui ūkininkas mokėdavo apie 5 litus į dieną, na o mokytojo mėnesinis atlyginimas buvo apie 500 litų.
Jeigu, dėl šių dviejų ponių automobilių kainų dar galima pasiginčyti, tai fakto, kad visų likusių Biržų, Pasvalio, Vabalninko, Krinčino ir Joniškėlio šoferių nosis nušluostė Papilio dvaro aristokratas Gabrielius de Šuazel Guffie, nepaneigsi! Grafo amerikietiškas automobilis Buick, pagamintas 1928 metais, registracijoje buvo įvertintas net 24 637 litais. Beje, šis šešių cilindrų autovežimis, kartu su pasvaliečio Hiršos Zundeliovičiaus 1927 m. gamybos automobiliu Essex, buvo galingiausi Biržų apskrityje. Visi likusieji automobiliai turėjo silpnesnius 4 cilindrų variklius. Kaip nebūtų keista, visi 1931m. apskrityje registruoti automobiliai buvo amerikietiški – pagaminti JAV, arba surinkti Europoje iš JAV atvežtinių detalių. Mat, išradingi amerikonai, artėjant Didžiąjai ekonominei krizei (1931-1935), automobilių gamybą ir pardavimą plėtė kur tik galėjo. Netgi į Europos šalis, garsėjančias savo nacionalinių automobilių pramone. Beje, dėl amerikietiškos technikos dominavimo Biržų apskritis nebuvo išskirtinė, nes visos prieškarinės Lietuvos keliais didesne dalimi riedėjo ne europietiški, bet amerikietiški automobiliai. Tą lėmė ne tik užjūrio „autovežimių” patikimumas ir paprastumas, bet ir jų kaina. Vis tik amerikietiški automobiliai buvo žymiai pigesni už Europos šalyse pagamintus analogus. Ir tai ženkliai veikė eilinio Lietuvos pirkėjo pasirinkimą.
Taksi
Pirmąsias užuominas apie taksi automobilius Biržų apskrityje randame 1928 m. Biržų apskrities „autovežimių“ registracijoje. Joje rašoma, kad Pasvalio valsčiuje buvo registruoti du atviro kėbulo „takso motorai“: Antano Petkevičiaus, iš Čižiškių kaimo, Ford-as ir Juozo Kalpoko, iš Pasvalio miestelio, Chevrolet-as.
Vėlesnių metų registracijos bylose taksi automobiliai nebeišskiriami ir nebeįvardinami, kaip „takso motorai“, bet nurodomi, kaip „automobiliai verslo reikalams“. Taigi, automobilio savininkas, išsipirkęs verslo registracijos leidimą, savo „autovežimiu“ turėjo teisę užsiimti įvairiapuse veikla: teikti taksi paslaugas, naudoti savo ūkyje ir t.t. Suprantama, jog verslo reikalams naudojamo automobilio metinė registracija kainuodavo žymiai brangiau, negu automobilio, naudojamo „savo reikalams“.
Beje, žymiausiu Biržų taksistu tarpukario metais, ko gero, buvo visų galų meistras Povilas Čygas. Pirmąjį Forduką, atviru torpedos stiliaus kėbulu, įsigijęs 1928 m., jis dar kuklinosi. O jau 1930 m., Šiauliuose iš Ford Fordson atstovybės nusipirkęs naujutėlaitį Fordą sedano kėbulu, apie savo taksi paslaugas pradėjo skelbtis „Biržų žiniose“. Kiek žinoma, taksisto darbą ponas Povilas su pertraukomis dirbo iki pat sovietų atėjimo, iki jo automobilio nacionalizavimo.
Autobusai
Tikėtina, kad pirmieji keleiviniai automobiliai Biržų apskrityje pasirodė 1923-iais metais, nes tų metų Biržų spaudoje buvo paskelbta naujiena, apie keleivinio automobilio maršrutą Biržai-Pasvalys-Panevėžys.
1925 m. „Biržų apskrities susisiekimo priemonių“ registracijos sąraše randame net du Ford markės autobusus. Vienas priklausė Juozui Kurlinskui, o kitas – Astravo dvaro valdytojui Petrui Variakojui. Beje, to meto statistinėse apskričių ataskaitose, teiktose vyriausybei, autobusai nebuvo išskiriami į atskirą kategoriją ir buvo registruojami kaip lengvieji automobiliai. Ir tik pačių apskričių sudarytuose registracijos dokumentuose, galima rasti valdininkų pastabas, kuriai kategorijai priskiriamas vienas ar kitas „autovežimis“: sunkvežimių, autobusų ar lengvųjų automobilių. O jau nuo 1927 m. statistinių duomenų skiltyse randame atskirą autobusų kategoriją. Pagal ją matome, kad 1927 m. Biržų apskrityje buvo registruotas vienas, 1928 m. – du ir 1929 m. – taipogi du autobusai. Gaila, bet šių autobusų savininkų pavardžių nežinome. Išliko 1931 metais Biržų apskrities keliais važinėjusio ir įregistruoto autobuso savininkų pavardės – Edvardas Miežiūnas ir (vardas neįskaitomas) Stapulionis. Tai buvo beveik naujas 1930 m. gamybos, 15 vietų Chevrolet keleivinis automobilis su 6 cilindrų varikliu ir kainavo jis – 12 500 litų.
Taigi, remiantis tuo, kad 1923-06-17 „Biržų žinios“ Nr.20 paskelbė „… birželio 25 d. pradeda kursuoti keleivinis automobilis Biržai – Pasvalys – Panevėžys. Išeina iš Biržų 6 val. ryto“, galima manyti, kad kažkuris iš šių keleivinių automobilių važinėdavo į Panevėžį ir atgal. Nors, daugiau tikėtina, kad šį verslą buvo užvaldę panevėžiečiai, nes jau 1934 m. Biržų apskrityje nebuvo užregistruota nei vieno autobuso.
Dar vienas įdomus skelbimas, publikuotas 1924-06-08 „Biržų žiniose“, teigia, kad automobiliai pradėdavo savo maršrutą ne iš Biržų, bet iš Astravo ir važiuodavo maršrutu: Astravas-Biržai-Pasvalys-Pumpėnai-Panevėžys. Taigi, iš to galima daryti prielaidą, kad šiuo maršrutu važinėjo Astravo dvaro valdytojo P. Variakojo autobusas. Toje pačioje laikraščio žinutėje teigiama, kad „…greitu laiku pradės kursuoti tos pačios bendrovės bent keli automobiliai. Galima tikėtis, kad tada automobilių susisiekimas tarp Biržų ir Panevėžio bus reguliarus ir tobulas. Bilietus galima pirkti pas P. Jakubėną ir Agaro bendrovėje…“.
O jau 1924-07-20 to pačio laikraščio atsiliepimų skiltyje vienas skaitytojas taip pakomentavo kelionę į Panevėžį: „… tarp Biržų-Pasvalio-Panevėžio važinėja du pasažirų automobiliai, tik gaila, kad daugybė suinteresuotų pasažirų skundžiasi, kad bilietų kaina esanti per aukšta, tokiu būdu dauguma yra priversta arkliais, arba traukiniu, kad ir ilgiau praverčiant važinėti…“.
Šiaip, tai reikėtų sutikti su laikraščio skaitytojo išsakyta nuomone, nes remiantis 1924 m. liepos 27 d. „Biržų žinių“ skelbimu, kelionė iš Biržų į Panevėžį tuo metu trukdavo 4 val. ir kainuodavo net 10 litų. Palyginimui, padienis darbininkas per dieną uždirbdavo apie 5 litus. Taigi, išvyka autobusu iš Biržų į Panevėžį ir atgal kainuodavo 4 dienas sunkaus darbo ūkyje. Matyt teisus buvo žmogelis, pasiūlęs ne autobusu, bet arkliuku Panevėžin traukti…
Beje, Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas rašo, jog jau 1934 metų Panevėžio spauda skelbė, kad tuo metu kelionės kaina buvo tik 6 litai. Autobusas iš Biržų į Panevėžį išvažiuodavo 6 val. ryto. Iš Panevėžio į Biržus – 15 val. ir į Biržus grįždavo 18 val. vakare.
Motorinas. Kas tai?
Ar tai kaip nors susiję su motoriniu dviračiu? O gal tai naujos kartos variklio, pretenduojančio išspręsti visas gamtosaugos problemas, pavadinimas? Nežinote? Nenusiminkite, nes to pilnai nežino net techniką išmanantys specialistai ir ekspertai. Taigi, skaitykite ir sužinosite, kaip tarpukario Lietuvoje atsirado šis keistas darinys, kokios buvo jo atsiradimo priežastys ir kiek tai buvo naudinga, ar žalinga Lietuvos ekonomikai.
Vienas keisčiausių tarpukario Lietuvos įstatymų buvo priimtas 1935 m. ir įsigaliojo 1936 m. kovo 31-ą dieną. Tuomet, Respublikos Prezidento A. Smetonos ir Ministero Pirmininko J. Tubelio pasirašytu įstatymu „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti“ Lietuvoje, galima sakyti, buvo nutraukta prekyba grynu benzinu. Mat nuo šio įstatymo įgyvendinimo dienos, kiekvienas autovežimio vairuotojas į savo transporto priemonių talpas jau pildavosi ne benziną, bet benzino ir spirito mišinį, vadinamą „motorinu“.
Pagal 1936 m. vyriausybės išleistas „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisykles“, motoriną sudarė 75% benzino ir 25% dehidruoto bei denatūruoto spirito mišinys. Tokiu santykiu buvo skiedžiamas ne tik benzinas, bet ir „…benzolas, gazolis ir kitos skystos degamos medžiagos, vartojamos susisiekimo priemonių varikliams varyti…“. Vienu žodžiu, nuo 1936 m. prasidėjo Lietuvos vairuotojų vargai, kurie pasireikšdavo ne tik transporto priemonės ženkliu kuro sąnaudų padidėjimu, bet ir variklio galios sumažėjimu bei dažnais kuro sistemos gedimais. Kaip rašė to meto spauda, pastovus motorino naudojimas pasireiškė žalingų veiksnių seka, iš kurių pagrindinis – pabrangusi automobilio eksploatacija, sumažėjęs variklio ir kuro sistemos efektyvumas bei ilgaamžiškumas. Dar viena ne mažiau svarbi detalė – kuro sudėtyje esantis spiritas, patekęs ant automobilio ar motociklo kėbulo paviršiaus, chemiškai reaguodavo su dažais, pažeisdamas paviršinį jų sluoksnį.
Taigi, kodėl ir kuriam galui buvo priimtas toks keistas vyriausybės sprendimas? Jeigu manysite, kad šis įstatymas buvo skirtas kovai su transporto tarša ar kokiam kitam aplinkosaugos tikslui, būsite neteisūs. Pirmiausia, šiuo veiksmu buvo siekta finansiškai paremti spirito gamintojus ir grūdų bei bulvių augintojus. Antrasis tikslas – skiedžiant benziną spiritu, buvo siekiama atpiginti autovežimių kurą. Tik gaila, kad to padaryti nepavyko ir netgi buvo pasiektas atvirkštinis rezultatas. Dėl pabrangusio spirito gryninimo ir kuro skiedimo kaštų, motorino kaina netrukus pralenkė benzino kainą. Ir jeigu prieš įstatymo įvedimą benzino litras kainavo 93 centus, tai jau įstatymo veikimo metu, motorino litras degalinėse buvo parduodamas už 98 centus. Tiesa, reikėtų paminėti, kad grynas benzinas niekur nedingo, tik jį naudoti buvo galima išskirtinais tikslais ir su išlygomis, kurias pagal pateiktą prašymą nustatydavo Mokesčių departamentas.
Be to, nuo šio įstatymo laikymosi buvo atleistos valdžios, diplomatinio korpuso, kariuomenės, gaisrinės, greitosios pagalbos ir kitų spec. tarnybų mašinos. Visi kiti eismo dalyviai privalėjo laikytis įstatymo nuorodų, o Mokesčių departamento ir policijos pareigūnai netgi turėjo teisę tikrinti visas pasirinktas transporto priemones, paimant kuro pavyzdžius ir testuojant juos specialiais reagentais.
Ir taip tęsėsi net tris metus, iki tol, kol 1939 m. liepos 22 d. „Vyriausybės žiniose“ Nr.654 buvo paviešintas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įstatymo panaikinimas“, kuris skelbė, kad nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. vienas iš keisčiausių Lietuvos įstatymų nustoja galios ir šalies autovežimių vairuotojai grįžta prie tradicinio kuro – benzino naudojimo.
Viskas gal taip ir būtų įvykę, jeigu ne rugsėjo 1 dieną prasidėjęs II-asis Pasaulinis karas. Netrukus, rugsėjo 5 d. valstybės Prezidentas reaguodamas į sudėtingą politinę ir ekonominę situaciją, paskelbė „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą“, kuriuo finansų ministrui buvo suteikta išskirtinė teisė „leisti įsakymus“.
Na, o vienas iš pirmųjų ministro pasirašytų įsakymų – rugsėjo 14 d. paskelbtas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įsakymas“, kuris įsigaliojo nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. Kitaip sakant, šiuo įsakymu buvo pratęstas motorino naudojimo įstatymas, o kartu su juo, dar ir pakeistos spirito skiedimo taisyklės: šiltuoju sezono metu spirito kiekis benzine turėjo sudaryti 30%, o šaltuoju – 25%. Tiesa, jau 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytu taisyklių pakeitimu, vėl buvo grįžta prie 25% mišinio koncentracijos.
Taigi, prasidėjus Vokietijos – Lenkijos karui (II-am Pasauliniam karui) ir šalyje trūkstant ne tik iškastinio kuro, bet ir elementarių pramoninių prekių, niekam nė į galvą nešovė mintis apie grįžimą prie gryno benzino naudojimo. Atvirkščiai, taupant kuro išteklius, buvo trumpinami ir atšaukiami autobusų bei traukinių maršrutai, normuojamas kuro išdavimas valstybiniam transportui ir pramoninėms įmonėms. O rugsėjo 7 d. potvarkiu, Finansų ministras paskelbė dar griežtesnį įsakymą, kuriuo įmonėms, įstaigoms, ūkininkams ir gyventojams žibalas bei „gazolis“ buvo parduodamas tik pagal specialiuosius leidimus, kuriuos išduodavo vietos policija. Lygiai tokios pačios taisyklės buvo taikomos ir motorino bei benzino pardavimui valstybiniam ir specialiajam transportui, taksi, sunkvežimiams bei autobusams. O kas įdomiausia, šiuo įsaku ministras, su menkomis išlygomis, visiškai uždraudė „…pardavinėti benziną ir motoriną privačių lengvųjų automobilių ir motociklų laikytojams…“. Už šio įsako nesilaikymą buvo griežtai baudžiama, o jo vykdymą prižiūrėjo Kainų Tvarkytojo įstaiga. Baudžiama buvo ne tik už tai bet ir už parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų kėlimą. Ir netgi, už didesnio kiekio prekių įsigijimą. Didžiausias baudos dydis už žibalo, gazolio, benzino ir motorino prekybos taisyklių nesilaikymą – 100 tūktančių litų, o už kainų priežiūros įstatymo pažeidimą – 15 tūkstančių litų.
Sumažėjus krovinių ir keleivių pervežimui automobiliais ir į rinką grįžus arkliniam transportui, pakilo pervežimų įkainiai, o tai daryti buvo draudžiama. Taigi, 1939-09-14 Lietuvos žiniose pasirodęs Kainų Tvarkytojo prašymas jau nieko nenustebino: „…skysto kuro taupymui buvo susiaurintas auto sunkvežimių susisiekimas. Naudodamiesi ta proga autosunkvežimių savininkai ir vežėjai arkliais pradėjo imti didesnį atlyginimą už prekių išvežiojimą. Piliečiai, patyrę kad autovežimių savininkai bei vežėjai arkliais kelia atlyginimus už prekių išvežiojimą, prašome apie tai pranešti Kainų Tvarkytojui…“.
Jau kitame, 1939-09-16 Lietuvos žinių numeryje raginama taupyti ne tik kurą, bet ir žvakes. „…tuo reikalu Kainų Tvarkytojas kreipėsi į katalikų ir žydų dvasiškiją, prašydamas paraginti savo tikinčiuosius, kad jie taupytų žvakes…“.
Taigi, taupoma buvo visur ir visame kame. Ir žinoma, trijų metų motorino panaudojimo ir skiedimo patirtis buvo tik į naudą šalies pramonei ir ūkiui. Tiksliau, platesnis denatūruoto spirito panaudojimas, kuris taikos metu buvo laikomas nereikalinga keistenybe, karo metu tapo išganinga būtinybe. Spiritu buvo skiedžiamas ne tik skystas kuras, naudojamas pramonėje, bet netgi buvo svarstoma apie platesnį jo pritaikymą kasdieninėje buityje. Net žibalinėse lempose ir viryklėse buvo siūloma naudoti ne žibalą, o spiritą. Gal taip ir būtų atsitikę, jei ne tai, kad litras spirito kainavo 2 litus, o žibalo – tik 33 centus.
Taigi, motorinas, kaip pagrindinė kuro rūšis, pradėjęs savo gyvavimą Lietuvoje 1936 m. kovo 31 dieną liko Lietuvoje iki pat Nepriklausomybės praradimo, iki pat 1940 m. Sovietų okupacijos. Paskutinį kartą Nepriklausomoje Lietuvoje motorinas paminimas 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytame „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisyklių pakeitime“.
Įdomūs faktai
Pavarčius 1928 -1934 Biržų apskrities „autovežimių“ registracijos bylas, į akis krenta vienas įdomus faktas. Daugelyje įrašų prie automobilių ir motociklų savininkų pavardžių yra nurodyti išskirtiniai asmens požymiai: pulkininkas leitenantas V. Michalauskas, kunigas Prajalgauskas Henrikas, kunigas Vladas Kupstas, kunigas Šimonėlis Jurgis, Biržų apskrities viršininkas Rozmanas Vladas, kunigas Jakubėnas Povilas bei grafas Gabrielius de Šuazel Guffie. Na, žinoma, kunigais ir kariškiais mūsų nenustebinsi, bet kad nepriklausomoje Lietuvoje ir dar Biržų apskrityje paminėtas grafo titulas, kai jau tokie oficialiai neegzistavo – kažkas nepaprasto. Nesiimsiu spręsti apie šios asmenybės nuopelnus Biržų kraštui, bet tik konstatuosiu tai, kad grafo Gabrieliaus de Šuazel Guffie automobilis „Adler“ turbūt yra seniausias žinomas Biržų krašto automobilis, kurio nuotrauka yra išlikusi ir identifikuota.
Kaip nurodo 1928 m. Biržų apskrities „autovežimų” registracija, grafai Šuazeliai vokišką keturių cilindrų, 6 sėdimų vietų automobilį „Adler PS“ įsigijo 1924 metais. Automobilio pagaminimo metai – nenurodyti ir sunku būtų juos atspėti, nes kompanija „Adler“ automobilių modelius „PS“ su 4 cilindrų varikliais gamino 1921-1928 m. laiko tarpe. Bet viską pakeitė gauta p. Čėrkos nuotrauka, kurią atsiuntė gerb. Edita Landsbergienė. Joje nupaveiksluotas nežinomas automobilis ir spėjama, kad už jo vairo – grafienė Matilda de Šuazel-Guffie. O, kad tą faktą patvirtinti, beliko tik nustatyti automobilio markę bei modelį ir … tai padaryti pavyko! Taigi, šioje nuotraukoje, kaip kad paminėta 1928 m. Biržų apskrities automobilių registracijos įraše, nufotografuotas automobilis Adler 9-24, 9-30 PS, pagamintas 1921-1923 metais, tuo metu priklausęs Gabrieliui de Šuazel Guffie.
Ar tai buvo pirmasis grafų įsigytas „autovežimis” – neaišku. Bet sekantį automobilį šie aristokratai įsigijo 1930 m. ir tai buvo 1928 m. gamybos Buick Sedan 5 vietų amerikietiškas auto su 6 cilindrų varikliu. Tais laikais tai buvo vienas prabangiausių automobilių ne tik Biržų apskrityje, bet ir Lietuvoje. Registracijos žurnale netgi yra nurodyta jo kaina – 24 637 litų. Ar tai buvo antras ir paskutinis? O gal tai tik – eilinis automobilis? Nežinoma. Ieškosime toliau…
Dar vienas įdomus įvykis apie Biržų transportą buvo užfiksuotas 1930 m. birželio 14 d. „Lietuvos aido“ Nr. 133 laikraštyje. Straipsnyje juodžiausiomis spalvomis nupiešta Biržų kasdienybė: miestelėnų girtuoklystės, nežabotų arklių bei dviratininkų važinėjimas šaligatviais ir „visu smarkumu“ lakstantys automobiliai. Toliau aprašomas tragiškas atsitikimas, kurio metu, nežabotas arklys, pasibaidęs greitai lekiančio „dvarininko“ Variakojo automobilio, užmušė mergaitę. Birželio 22 d. „Biržų žinių“ laikraštis dalinai paneigia neteisingus kaltinimus ir teigia, kad Biržuose išgeriama ne daugiau kaip ir kitose Lietuvos vietose, o važinėti nežabotais arkliais įstatymai nedraudžia. Be to, Biržuose esamu laiku, „…dar nebuvo pastebėtas nei vienas automobilis per greitai važiuojąs“.
Toliau teigiama, kad arklys pasibaidė ne Petro Variakojo, bet Povilo Čygo automobilio, kuris važiavo ne „…visu greitumu, bet tokiu greitumu, kokiu leidžiama mieste važinėti“. Nuo savęs pridėsiu, kad šiame straipsnyje minimi du žymūs Biržų m. piliečiai: Astravo dvaro valdytojas ir eilės bendrovių savininkas agronomas Petras Variakojis, bei Povilas Čygas – fotografas, taksistas, mechanikas, verslininkas ir Astravo liūtų vežėjas į Kauną.
Už pateiktus dokumentus, informaciją ir istorines nuotraukas dėkoju senovinės technikos istorikui Ričardui Žičkui, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Biržų krašto muziejui „Sėla“, Inai Čygaitei-Nicewander, Snieguolei Kubiliūtei, Editai Lansbergienei ir Vytui Juškai.
Egidijus Einoris
You must be logged in to post a comment.