Pamąstymai apie senovinę techniką ir klubų veiklą

  • -
1929 Oldsmobile

Pamąstymai apie senovinę techniką ir klubų veiklą

Category:Apie,Garažas,Renginiai,Renginiai 2022,Skaitykla,Straipsniai

Turbūt puikiai prisimenate, įvairiuose klubuose, kolektyvuose, federacijose ir kitose gyvenimo srityse metų pabaigoje vykusius geriausiųjų, šauniausiųjų ir puikiausiųjų rinkimus bei apdovanojimus. Ir taip kiekvienais metais, bet… be senovinės technikos entuziastų. Be jų renginių, technikos ar darbštumo įvertinimo.

Sakykite, argi nebūtu įdomu sužinoti ir įvertinti geriausią senovinės technikos klubą, darbščiausią restauratorių, šauniausią renginį ir t.t.? Juk savo pomėgio klubų nariais ir technikos vienetų skaičiumi, ko gero lenkiame ir šiuolaikinius moto, o gal gi net ir auto klubus…

Kai į šį sudėtingą klausimą paprašiau atsakyti vieną iš savo prietelių –  patyrusį senovinės technikos ekspertą, jis neilgai galvojęs atsakė: „ – O gi visi metų apdovanojimai ir senovinės technikos pagerbimai įvyksta vasarą Biržuose, festivalio „Nesenstanti Klasika“ metu.“

Iš dalies, jis – teisus. Nors, jeigu įvertinsime tai, kad dalį šio festivalio nominacijų pelno ne mūsų tėvynainiai, o užsieniečiai, šis teiginys – ginčytinas. Ko gero, kur kas teisingesnis atsakymas būtų tas, kad paprasčiausia neturime kuo pasigirti. Darome tai ir dirbame taip, kaip prieš dešimtmetį ar seniau. O atmetus klubo „Klasika“ renginį „Nesenstanti Klasika“ bei kitus šios asociacijos veiklos rezultatus, ko gero pasijustume lyg sovietinėje stagnacijoje ir kaimyninių kraštų atžvilgiu liktume kažkur už Baltarusijos nugaros… Sakysite, netiesa? Tai pabandykime šiek tiek kitokiu žvilgsniu pažiūrėti į mūsų senovinės technikos klubų veiklą bei renginius ir padaryti keletą išvadų…

Kas vyksta Lietuvoje?
Pradėkime nuo paieškos internete. Šiaip jau visame pasaulyje priimta apie įvykusius renginius, jų pobūdį, dalyvius ir jų techniką skelbti klubų tinklalapiuose. Be tik ne Lietuvoje!

Beveik visų senovinės technikos klubų tinklalapiai yra iš dalies yra neveiklūs, nes paskutinė informacija juose patalpinta dar 2018 -2019 metais. Malonios išimtys – klubų „Klasika“ ir „Retromobile“ gražiai ir turiningai tvarkomi tinklalapiai.  Taigi, neradus ieškomos informacijos, pabandykime bent jau pažvelgti į klubo narių sąrašus bei techniką ir… Pasirodo, kad vieno Lietuvos didmiesčio klubo nariu galima tapti turint vos 1996 metais pagamintą automobilį! Kito klubo nariu –  neturint jokios senovinės technikos: nei dviračio nei karietos, nei automobilio ar motociklo…

Ieškome toliau ir mums pagaliau pasiseka. Bet tik įlindus į klubų Facebook-o paskyras. Vienur randame šiokius tokius fotoreportažus, kitur trumpus videofilmus, bet pilnos renginių statistikos niekur nėra. Tiesa, net ir iš šių dokumentinių apžvalgų, dalyvių atsiliepimų, renginių aprašymų susidaro nekoks vaizdelis. Ir čia ne dėl technikos kiekybės, o dėl jos kokybės. Bėda ta, kad beveik apie 10 procentų Lietuvos renginiuose dalyvaujančių senovinės technikos vienetų neatitinka istorinių transporto priemonių apibrėžimo. Turiu omenyje perdarytą, savaip „suremontuotą“, arba jaunesnę negu 30 metų techniką. Automatiškai kyla klausimas, kaip gi tokie eksponatai patenka į istorinės technikos renginius? Ogi visai paprastai. Skirtingai negu Estijoje ar Latvijoje, mūsuose dar galioja „švogerių“ išimtys.

REGISTRACIJA

Netgi vieno iš 2021 m. vykusio motociklų renginio taisyklėse galime rasti tokią išimtį: „ – Renginio organizatoriai pasilieka teisę daryti išimtis išskirtiniu atveju, kai dalyvavimas yra suderintas iš anksto pateikus prašymą bei detalų transporto priemonės apibūdinimą su nuotraukomis (kalba netaisyta)“. Taigi, štai ir turime oficialiai įteisintą „švogerizmą“.

O kito turistinio ralio renginio favoritu ir videokamerų pasididžiavimu pernai tapo ne retas ir vertingas, bet įdomių perdirbimų „sužalotas“ automobiliukas. Pasak vieno žinomo auto žurnalisto, vieni istorinių automobilių savininkai siekia išsaugoti originalumą, kiti, pasinaudoję senu kėbulu, restauruoja jį pagal savo poreikius ir sugalvotas taisykles…. Ir žinoma, tai – tiesa! Savotiškai teisus ir tas žmogus, kuris savo „perdirbtu“ automobiliuku važiuoja ten, kur jį priima ir sutinka kaip lygų. Bet ar yra teisūs tokių renginių organizatoriai, savo klubus ir jų švenčių lygį pavertę pašaipos objektu?

Kodėl tai vyksta?
Tikrai nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvos senovinės technikos renginių ir veiklos lygį neigiamai paveikė dar 2012 m. priimta istorinių transporto priemonių vertinimo tvarka, pagal kurią iki 2021 m. senovinės technikos vertinimą atlikdavo patys senovinės technikos klubai. Priminsiu, kad senovinio automobilio ekspertizė, kitaip sakant – įvertinimas, kainuodavo nemažą sumelę – nuo 100 iki 150 eurų. Taigi, pajutę lengvą pinigą, beveik visi senovinės technikos klubai metėsi į naują biznį, tuo pačiu, užmiršdami savo tiesioginę veiklą.

Toliau – dar gražiau… Lygiai prieš metus, Lietuvos transporto saugos administracijai perleidus istorinių transporto priemonių vertinimą techninės apžiūros centrams (Transekstai, Tuvlitai), senovinės technikos klubai liko prie suskilusios geldos. Pajamų – nebėra, o patirtis ir įgūdžiai – prarasti! Pagalvokite patys – juk ištisą dešimtmetį nieko neveikus, neatsiranda nei rėmėjų, nei tradicijų. Net paprasčiausias automobilių kolonos surikiavimas reikalauja žinių ir tą išmanančių žmonių. O kur dar dalyvių registracija, informacinės lentelės, katalogai, programos ir visokios kitokios renginių subtilybės?

Senovinės technikos renginiai
Taigi, pats laikas pažiūrėti, kaip mes atrodome kitų šalių atžvilgiu? Senovinės technikos klubų  veiklą ir jų renginių lygį labai lengva bus įvertinti pasirėmus pirmuoju bendru Lietuvos-Latvijos-Estijos renginiu, skirtu Baltijos kelio 30-mečiui atminti. Šioje, 2019 m. vykusioje trijų šalių trijų klubų organizuotoje trijų dienų kelionėje puikiai išryškėjo šalių organizacijos ir dalyvavimo skirtumai. Pagrindinis pastebėjimas – visos trys šalys organizuoja skirtingų tipų renginius.

Estų renginiai ir jų organizacija yra daugiau skirti ne žiūrovui, bet dalyviui. Šioje šalyje yra daugiau populiarūs turistinio ralio renginiai, kuriuose kiekvienas dalyvis individualiai keliauja numatyta trasa su keliais sustojimais – bendromis parodomis.

Latvijoje – šiek tiek kitaip. Nors ir renginių metu dalyviams tenka įveikti ne mažesnius atstumus, kaip Estijoje, bet čia didesnis dėmesys skiriamas senovinės technikos ekspozicijoms. Ir tai visai suprantama, nes vienos dienos renginyje (kalbu apie „Riga Retro) daugiau nieko ir nesugalvosi, o visam kitam pritrūksta laiko…

Mūsų Lietuvėlėje – vėl kitaip. Daugiau populiarūs stacionarūs renginiai, kur senovine technika važiuojama organizuotomis kolonomis ir tik minimaliais atstumais. Dalyviai užimami ekskursijomis, paskaitomis bei koncertais ir tuo pačiu neužmirštamas žiūrovas, kuris tampa lygiaverčiu to renginio dalyviu. („Nesenstanti Klasika“ ir „Mes važiuojame“). Taigi, mūsų renginiuose vienodą dėmesį gauna ir dalyvis ir žiūrovas.

Piniginiu išlaidų atžvilgiu, pigiausi yra vienadieniai renginiai. Antroje vietoje – estiško ralio tipo suvažiavimai, kuriuose jau prisideda papildomi kaštai: maršruto ir užduočių parengtys, kelio knygų bei katalogų sudarymas bei spausdinimas ir t.t. Vienu žodžiu –  išlaidos, skirtos dalyviams.
Na ir patys brangiausi yra stacionarūs renginiai, kurių sąmata susideda iš į dviejų dalių. Viena jų skirta dalyviui (vakaronės vieta, paskaitos, ekskursijos, maistas, koncertas), kita – žiūrovui (renginio vieta, senovinės technikos paroda, meninė programa).

Sunku pasakyti kurie renginiai yra vertingesni ar tinkamesni. Žinoma, tai dar nereiškia, kad vienoje ar kitoje šalyje vyksta tik tokio tipo senovinės technikos šventės. Čia kalbu tik apie vyraujančius, daugiau tam regionui būdingus renginius. Gerai, tai ar blogai? Tai visai nesvarbu. Svarbiausia, kad tie renginiai vyktų ir jų būtų daug. O sveika konkurencija ir pasirinkimas – atliks savo darbą.

Komerciniai renginiai
Komerciniai renginiai – sąlyginis senovinės technikos renginių pavadinimas. Trumpiau tariant, tai senovinių automobilių parodos, kurios yra kažkieno apmokamos. Taip įvardijau todėl, kad tai dabar bene vienintelis legalus būdas užsidirbti ir papildyti senovinės technikos klubų sąskaitas. Žinoma, dar galima praturtėti vežiojant jaunuosius bei filmuojantis filmuose. Bet vėl bėda, toks uždarbis yra gan retai pasitaikantis ir tam tikslui yra samdomi ne klubai, o pavieniai senovinių automobilių savininkai. Taigi, apie komercinius pasiūlymus. Per sezoną tokių pasiūlymų sulaukiame keliasdešimt. Ir didžioji dauguma tų prašymų baigiasi pasiūlymais už senovinės technikos parodą atsilyginti tik valgiu ir gėrimais… Kitąkart taip ir norisi paklausti gerbiamų rengėjų, o ar jūsų renginio vedėjas, muzikinė grupė, scenos darbininkai ir kitas personalas, jūsų norus tenkina už pavalgymą, ar vis tik už piniginį atlygį?

Kartais tokiems prašytojams, situacijos susivokimui, pasiūlau išsinuomoti keliolika taksi automobilių, kurie pas juos atvažiuotų už kokių 150 kilometrų esančios vietovės, pabūtų jų renginyje kokias keturias valandas ir… Ar jie paprašytų už šią paslaugą maisto? Kažkaip visi supranta, kad už taksi paslaugas – privaloma apsimokėti, už apsilankymą senovinės technikos muziejuje – irgi. O va, kai tas muziejus pas žmones atvažiuoja savais ratais – jis tada kažkodėl turi būti nemokamas…

Senovinė technika
Jeigu renginių vertinimą galima patikėti žiūrovo – parodų lankytojo akims, tai vertinant Lietuvos senovinės technikos lygį reikalingi visai kitokie kriterijai. Juk nieko negalėtumėme pasakyti apie tuos eksponatus, kurių parodose niekada nematome, o tik nujaučiame esant. Kalbu apie tuos kolekcininkus, kurie savo turtą laiko užrakintą devyniomis spynomis, arba jį demonstruoja ne Lietuvoje, o užsieniuose. Gaila, bet tokios kolekcijos, kaip S. Brundzos, arba S. Karoso, savo laiku taip ir nesurado verto renginio Baltijos kraštuose. Deja, šalies parodose nematome dar kelių kolekcininkų – A. Eitučio, K. Indziulo, G. Rimkaus eksponatų, kurie galbūt teigiamai pakeistu Lietuvos senovinės technikos pozicijas Latvijos ir Estijos atžvilgiu. Taigi, toliau remsimės tuo, ką matome, o ne tai kas paslėpta nuo smalsuolių akių.

Jeigu prieš gerą dešimtmetį tarp trijų Baltijos šalių savo senovinės technikos kokybe rikiavomės bene paskutinėje vietoje, tai dabar jau pasiekėme bendrą lygį, o kai kuriose srityse netgi lenkiame savo kaimynus. Sakyčiau, šiek tiek pirmaujame amerikietiškų klasikinių automobilių (1945 -1980) skaičiumi ir įvairove. Tai – gal ir dėl susiklosčiusių istorinių, o tiksliau – tautiečių emigracijos į JAV tradicijų. Veiklių lietuvaičių siunčiami amerikietiški automobiliai tradiciškai pasiekia ne tik mūsų kraštą, bet per Lietuvą ir kitas dvi Baltijos šalis.

Kiek blogiau su tarpukaryje (iki 1946 m.) pagaminta technika, kurios kiekybe ir kokybe ryškiai nusileidžiame ir estams, ir latviams. Negaliu tvirtinti, kad tą įtakojo skirtingos trijų šalių tarpukario laikmečio tradicijos, bet prieškario statistikos skaičiai irgi buvo ne Lietuvos naudai. Palyginimui –  mažesnėje gyventojų skaičiumi Estijoje 1939 metais buvo registruotos 8 792 transporto priemonės, o tais pačiais metais Lietuvoje – dvigubai mažiau, tik 4 110 vnt. važiuojančios technikos.

Negalime pasigirti ne tik tarpukario eksponatų visuma, bet ir viena jų sudėtine dalimi – europine senovine technika, kurios vienetus Lietuvoje vykstančiose parodose galėtume suskaičiuoti ant rankų pirštų. Neteisinga būtų tvirtinti, kad tą lėmė vien tik tai, kad prieškarinės Lietuvos keliais didesne dalimi riedėjo ne europietiški, bet amerikietiški automobiliai. Teisingiau būtų teigti, kad didžiąją dalį europinių prieškarinių automobilių praradome dar sovietmečiu, kai mūsų kaimynai buvo šiek apsukresni už mus ir anksčiau suprato jų tikrąją vertę. Antroji praradimų banga – nepriklausomybės pradžios laikotarpio netektys, kai atsidarius sienoms, vertingiausi automobiliai ir motociklai iš Lietuvos papildė turtingesnių šalių kolekcininkų garažus. Na ir trečiasis veiksnys, lemiantis europietiškų eksponatų trūkumą Lietuvoje yra jų kaina. Vis tik prieškariniai amerikietiški automobiliai yra net 2-4 kartus pigesni už Europos šalyse pagamintus analogus. Ir tai ženkliai apsprendžia potencialaus pirkėjo pasirinkimą.

Technikos restauravimas
Taigi, jeigu jau turime ką remontuoti, būtinai atsiras ir išmanančių bei mokančių tą daryti. Ir jeigu senovinę techniką atnaujiname, siekdami istorinės transporto priemonės pirmykštės būklės atkūrimo, šis procesas tampa jau ne remontu, o restauravimu. Kaip rodo praktika, Lietuvoje tikrai yra kas tą daryti moka ir daro tai gana gerai. Vėl gi, kalbėsiu tik apie tuos, kurių darbus ir pastangas matome viešai.

Paskutinį dešimtmetį mūsų šalies renginiuose, galima sakyti, karaliavo latvių restauratoriai. Tai ir pavieniai latvių entuziastai, ir restauratorių kolektyvai, tokie kaip Rygos Motormuziejaus restauracinės dirbtuvės.

Nesenstanti Klasika 2021

Visa laimė, kad paskutiniais metais sujudo ir mūsiškiai. Ne tik kad sukruto, bet pagaliau suprato, kad ne draugų komplimentai, o tik dalyvavimas prestižiniuose senovinės technikos renginiuose ir jų metu pelnyti apdovanojimai įrodo bei patvirtina restauratoriaus meistriškumą. Paskutinių metų Lietuvos renginiuose jau matome ne tik kolektyvinius, tokius kaip „Autogedo“ dirbtuvių rimtų darbų įrodymus, bet ir pavienių kolekcininkų J. Rusecko, A. Monstavičiaus, S. Zajarsko, K. Banevičiaus pristatomas naujienas. Savotiškai gaila, bet kartu ir įdomu, kai visus juos nustelbia dviejų restauravimo grandų – rygiečio Andrejs Rode ir vilniečio Aleksandro Obymachos dvikova. O čia jau – aukštasis pilotažas, kurio laimėtoju paskutiniu metu tampa vilnietis, kasmet pristatydamas vis įdomesnius ir unikalesnius darbus.

1914 m. Hansa Renntorpedo G 12/36, Savininkas – Aleksandras Obymacha (Lietuva)

1914 m. Hansa Renntorpedo G 12/36, Savininkas – Aleksandras Obymacha (Lietuva)

Pabaigai
Taigi, trumpai apžvelgus senovinės technikos klubų veiklą, peršasi viena vienintelė išvada. Pirmiausia, reikia dirbti, o ne sėdėti rankas sudėjus. Dirbti ne su plunksna ar prieš televizijų kameras, o sunkų klubinį darbą, ruošti renginius, semtis patirties pas kaimynus, būti ambicingiems, pagaliau, siekti būti geriausiais. Na ir žinoma, atleisti nekompetentingus vadovus ir iš savo aplinkos išguiti protekcijas bei istorinių transporto priemonių įstatymo ignoravimą.

Egidijus Einoris